Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
  į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  
Kineziterapija » Fizinio pajėgumo tyrimas ir vertinimas

Fizinio pajėgumo tyrimas ir vertinimas

 
Žmogaus fizinis darbingumas yra tiesiog proporcingas mechaninio darbo kiekiui, kurį jis gali atlikti pakankamai ilgai ir labai intensyviai. Tai integralinė organizmo funkcinių galimybių išraiška ir priklauso nuo visų sistemų funkcinės būkles, t.y. nuo viso organizmo normalaus funkcionavimo.
Pagrindiniai veiksniai lemiantys žmogaus fizinį darbingumą:
1) sveikatos būklė;
2) fizinis  išsivystymas;
3) nervų ir raumenų sistemos funkcinė būklė;
4) aerobinių procesų funkcinė būklė;
5) anaerobinių procesų funkcinė būklė;
6) sąnariu būklė;
7) psichikos būklė.
Sporto praktikoje skiriamas bendras ir specialusis fizinis darbingumas. Ilgalaikį bendrąjį fizinį darbingumą riboja deguonies pernešimą gąrantuojančios organizmo sistemos, t.y. kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių bei kraujo sistemos, jų funkcinė būklė ir veiklos veiksmingumas. Specialusis fizinis darbnguma - tai tam tikros sporto šakos sportininko darbingumas. Jį lemia vienas iš vadinamųjų treniruotumo veiksnių - pedagoginis (technika, taktika), psichologinis ( motyvacija, komandos darbas, psichinė būklė) ir medicininis (sveikatos, morfologinė ir funkcinė pagrindinių organizmo sistemų būklė).  Bendrąjį fizinį darbingumą ir specialųjį darbingumą lemiantys veiksniai iš dalies sutampa, pvz.; sveikatos, aerobinių ir anaerobinių procesų funkcinė, nervų ir raumenų sistemos būklė, motyvacija ir kt. Daugeliu atvejų, ypač aerobinių krūvių sąlygomis, didelis bendrasis fizinis darbingumas lemia sportininko pasirinktos sporto šakos rekordinius laimėjimus.
Pasaulinė sveikatos organizacija, Tarptautinė sporto medicinos federacija vertinant žmogaus aerobines galimybes siūlo kiekybiškai nustatyti fizinį darbingumą tam tikro galingumo krūvių metu. Tai būtina organizuojant tam tikro amžiaus žmonių grupių fizinį lavinimą, planuojant ir vykdant sportininkų mokomuosius treniruočių krūvius, organizuojant ligonių judėjimo režimą klinikose ir reabilitacijos centruose, nustatant invalidumo grupę ir kt.
 
Sporto medicinoje ribiniam darbingumui nuslatyti pasiūlyta daug tiesioginių ir netiesioginių, paprastų ir sudėtingų metodų. Labiausiai paplitę yra fizinio darbingumo nustatymas remiantis Harvardo laipiojimo testo, Rufjė, Rufjė-Diksono indeksais, PWC170 testu, maksimaliu deguonies suvartojimo rodikliu (V02max),Navaki testu ir kt.
 
 
 
 
 

Harvardo laipiojimo testo indekso nustatymas ir vertinimas

 
Harvardo laipiojimo testo (steptesto) indeksą (HSTI) pirmą kartą pasiūlė Harvardo universiteto Nuovargio labaratorijos darbuotojai. Pradžioje jį taikė studentų, vėliau būsimų kareivių darbingumui įvertinti, o dabaršis indeksas plačiai taikomas sportininkų bendram fiziniam darbingumui nustatyti. HSTI nustatomas pagal pulso atsigavimą po itin intensyvaus fizinio krūvio. Juo greičiau atsigauna pulsas, juo didesnis HSTI. Soprtininkų darbingumą daugeliu atveju riboja kardiorespiratorinė sistema, todėl pagal HSTI galima kiekybiškai vertinti sportininko fizinį darbingumą.
Mėginio krūvis yra laipiojimas (užlipimas ir nulipimas) – vyrams ant 50,8 cm ir moterims 43 cm aukščio laiptelio, o jauniems sportininkams laiptelio aukštis parenkamas, atsižvelgiant į amžių ir kūno paviršiaus plotą. Užlipimo ir nulipimo dažnis – 30 kartų per vieną minutę. Nustačius pulso pokyčius po šių krūvių galima apskaičiuoti HSTI dydžius.
Prieš pradėdamas krūvį tiriamasis pasisveria, ir į darbo rezultatus užrašoma jo kūno masė (kg). Parenkamas atitinkamo aukščio laiptellis, o metronomo taktas nustatomas 120 k/min. Pagal metronomo signalą tiriamasis 5 min laipioja (4 žingsnių taktu: 1 – užkelia vieną koją ant laiptelio, 2 – užkelia kitą koją, 3 – nukelia vieną koją, 4 – nukelia kitą koją) ant laiptelio 30 k/min dažniu. Laipiojama tiesiu liemeniu. Baigęs krūvį tiriamasis pasodinamas, ir praėjus 1 min po laipiojim pabaigos, 30 sek skaičiuojamas pulsas ir užrašomas į darbo rezultatus. Praėjus 2 min nuo laipiojimo pabaigos vėl 30 sek skaičiuojamas pulsas ir užrašomas. Praėjus 3 min. nuo laipiojimo pabaigos, vėl 30 sek skaičiuojamas pulsas ir užrašomas. Baigus rinkti duomenis, apskaičiuojami HSTI.
 
Apskaičiavus HSTI, daroma išvada apie tiriamojo fizinį darbingumą pagal sporto šaką ir meistriškumą. Harvardo universiteto Nuovargio labaratorijos duomenimis, nesportuojančių asmenų didesnis kaip 90 HSTI rodo labai gerą fizinį darbingumą, 80 – 89 – gerą, 56-79 – vidutinį ir mažiau kaip 56 – silpną. Sportininkų HSTI būna kur kas didesnis. Ištvermės sportininkų darbingumui vertinti siūlomos daug didesnės normos: daugiau kaip 150 – labai geras, 125-149,9 – geras, 124-90 – patenkinamas ir mažiau kaip 90 – silpnas. Kitų šakų sportininkų (greičio, jėgos, vikrumo) HSTI normos yra atitinkamai mažesnės.
 
 
 
 
 

PWC170 nustatymas ir vertinimas

 
Optimalią kraujotakos ir kvėpavimo sistemos veiklą riboja padidėjęs pulsas: daugiau kaip 170 (iki 195-200) tv./min.. Jei pulsas ne didesnis už nurodyta, organizme vyrauja aerobiniai energijos gamybos procesai.Dnėl to sporto medicinos praktikoie atliekamas PWC170 testas, išreiškia fizinio darbingumo galingumą esant pulsui 170 tv./min. Kitaip tariant, šiuo testu nustatomas minimalus fizinio krūvio galingumas, nuo kurio kinta širdies ir kraujagyslių sistemos, taip pat kvėpavimo sistemų optimalus funkcionavimas. Juo didesnio galingumo fizinį krūvį sportininkas atlieka, kol pulso dažnis pasiekia 170 tv./min., juo geresnis jo bendras fizinis (aerobinis) darbingumas.
Nustatant PWC170, tiriamasis įveikia du skirtingo intensyvumo krūvius, kurių trukmė 5 min., kad pulsas nusistovėtų, Poilsio intervalas tarp kalvių 3-5 min. Krūvio dydis priklauso nuo lyties ir kūno masės, jis parenkamas taip, kad atliekant pirmą krūvį pulsas didėtų iki 100 – 120 tv./min., o antrą – iki 140 – 160 tv/min., t.y. kad skirtumas būtų per 40 tv./min.
Įveikus du skirtingo galingumo ergometrinius laipiojimo krūvius netiesioginiu būdu galima apskaičiuoti tą krūvį, nuo kurio pulsas padidės iki 170 tv./min.
PWC170 dydis abiem atvejais – kgm/min ir rodo kokio galingumo turi būti krūvis, kad tiriamojo asmens pulsas didėtų iki 170tv./min.
Analogiškai PWC170 nustatoma naudojant veloergometrinį krūvį, tik šiuo atveju galingumą rodo veloergometro skalė (kgm/min arba W).
V. L. Karpmanas siūlo atlikti PWC170 mėginį naudojant sporto šakai specįfinius krūvius, nes tarp pulso ir greičio (bėgimo, važiavimo dviračiu, plaukimo, irklavimo ir kitų sporto šakų) yra linijinis ryšys. Vadovaujantis tais pačiais principais (kaip ir naudojant standartinius krūvius), galima apskaičiuoti, kokiu greičiu bėgti, plaukti ir t.t., kad pulsas pasiektų 170 tv./min. Apskaičiuojant PWC170, naudojama ta pati formulė, tik krūvis išreiškiamas greičio vienetais. Vertinant rezultatą, atsižvelgiama į jo kitimų raidą sporto treniruotės vyksme.
Literatūroje nurodoma, kad sveikų moterų PWC170 dydis yra 422 - 900, vyrų - 850-1100 kgm/min. Sportininkų PWC170 priklauso nuo specializacijos ir būna nuo 1000 iki 2000 kgm/min.
 
Norint palyginti skirtingų individų PWC170 duomenis, dažnai apskaičiuojami santykiniai dydžiai. Santykinis PWC170  nustatomas absoliutų jo dydį padalijus iš kūno masės. Be to, fizinio darbingumo rodikliams turi įtakos ne tik kūno masė, bet ir ūgis.
 
 
 
 
 

Navaki funkcinis mėginys

 
Gebėjimas atlikti fizinį krūvį dažniausiai nustatomas atliekant veloergomelrinį krūvį. Taikant šį krūvį galimaįvertinti toleranciją fiziniam krūviui.
Krūvis gali būti:
1) pastovus, kurį tiriamasis atlieka tam tikrą laiką;
2) laiptais didėjantis, kurį tiriamasis atlieka, kol visiškai netenka jėgų, t. y. atsiranda intlolerancijos požymių.
Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja veloergometrinį krūvį pra-dėli nuo 25 W ir kas 2min. jį didinti 25 W, minant pedalus 50 -  60 k./min.
Sveikų žmonių ir sportininkų fiziniam darbingumui nustatyti analogišką mėginį yra pasiūlęs Navaki. Jis rekomenduoja veloergometrinį krūvį pradėti nuo 1 W/kg, ir jį nepaliaujamai kas 2 min. didinti po 1 W/kg kūno masės, kol tiriamasis visiškai nuvargsta ir neturi jėgų jo atlikti.
Veloergornetrinius krūvius, ypač iki visiško nuovargio, gali atlikti be gydytojo priežiūros tik sveiki žmonės, kurių funkcinis pajėgumas yra geras. Ligonių ir negaluojančių asmenų tyrimai atliekami funkcinės diagnostikos kabinetuose, kuriuose yra pirmosios medicinos pagalbos ir reanimacijos priemonės .Juos stebi gydytojai, kurie prireikus gali suteikti pirmąja, medicinos reanimacinę pagalbą.
Navaki mėginio duomenys vertinami, atsižvelgiant į atliktų krūvį W/kg kūno masės.
Netreniruoto asmens fizinis darbingumas:
   normalus, jei 2 min. atlieka krūvį 3 VV/kg;
•   patenkinamas - jei 1 min. atlieka krūvį 3 VV/kg;
•   mažas - jei 1 min. atlieka krūvį 2 W/kg.
Sportininko fizinis darbingumas:
•   labai didelis, jei 1 min. atlieka krūvį 6 W/kg:
•   didelis - jei 1-2 min. atlieka krūvį 5 W/kg;
•   geras jei 2 min. atlieka krūvį 4 W/kg;
•   patenkinamas - jei 1 min. atlieka krūvį 4 W/kg.
 
 
 
 
 
 
 

Maksimalaus aerobinio galingumo nustatymas ir vertinimas

 
Pagrindinis kraujotakos ir kvėpavimo sistemos pajėgumo požymis yra maksimalusis deguonies suvartojimas (VO2 max). Tai pats didžiausias O2 kiekis, kurį žmogus gali suvartoti intensyvaus fizinio krūvio metu per vieną minutę. Vo2max laikomas vienu aerobinių procesų rodiklių. Kai deguonies pernašos sistema dirba maksimaliu pajėgumu, nepaprastai ryškiai padidėja visi pagrindiniai kvėpavimo ir kraujotakos sistemos funkcijos rodikliai.
VO2 max ya kiekybinis aerobinio galingumo požymis, taip pat integralinis O2 pernašos sistemos funkcinėįs būklės požymis, apibūdinantis žmogaus bendrąjį fizinį darbingumą.
VO2max dydis priklauso nuo daugelio veiksnių:
1)  nuo išorinio kvėpavimo sistemos funkcinės būklės;
2)  plaučių difuzinių savybių; 3) plaučių kraujotakos būklės;
4) bendros hemodinamikos būklės;
5) kraujo deguonies talpos;
6) fermentų sistemos aktyvumo;
7) dirbančių raumenų kiekio;
8) viso organizmo funkcijų reguliacijos mechanizmų.
VO2max galima nustatyti tiesioginiu ir netiesioginiu būdu. Aukštos kvalifikacijos sportininkų, kurių sportiniai rezultatai priklauso nuo aerobinių procesų funkcinio pajėgumo (ciklinių ištvermės sporto šakų), šis rodiklis dažniausiai tiriamas tiesioginiu būdu automatiniu dujų analizatoriumi ir veloergo-metru ar bėgtakiu krūviui dozuoti. Kitais atvejais dažniausiai tiriama netiesioginiais budais, kai tam nereikia sudėtingos aparatūros ir sportininką varginančių maksimalių pastangų.
Nustatant maksimalųjį deguonies suvartojimą netiesioginiais būdais, remiamasi tuo, kad normaliomis sąlygomis tarp suvartojamo O2 kiekio ir širdies susitraukimų dažnio yra tiesioginis linijinis ryšys. Tai, kad maksimalus pulsas sąlygiškai yra pastovus dydis, leido sudaryti paprasrąsias formules ir nomogramas, pagal kurias, užrašius pulsą vieno submaksimalaus krūvio metu, galima nustatyti VO2 max.
Labiausiai yra paplitę:
1)  Astrando nomogramų metodas;
2) fon Dobclno formulė;
3)  Karpmano formulės.
Astrando metodu nustatant Vo2max tiriamasis vieną karą turi atlikti submaksimalų krūvį. Krūvio trukmė 5 min., o jo galingumas parenkamas toks, kad pulsas didėtų iki 120-170 tv./min. (tikslesnis rezultatas, jei pulsas didesnis negu    140 tv./min.).    Vo2max    nustatomas    pagal    Astrando    nomogramą po to, kai tiriamasis atlieka veloergometrinį arba stepergometrinį krūvį. Stepergometrinis krūvis - moterys laipioja 33 cm, o vyrai - 40 cm aukščio laipteliu 5 min. 22,5 žingsnio per 1 min. dažniu (metronomo taktas 90 k./min). Po krūvio suskaičiuojamas paskutinės minutės pabaigoje pulsas (10 sek). Nomogramoje randame tiriamo asmens (priklausomai nuo lyties) kūno masės  taš ką ir jį sujungiame linija su pulso dydžiu, ši linija, kirsdama O2 suvartojimo skalę , rodys VO2max.
Veloergometrinis krūvis parenkamas toks, kad po įsidirbimo fazės 5 min. pulso dažnis taip pat būtų 120-170 tv./min. Šiuo atveju nomogramoje tiesiama linija nuo krūvio metu suvartoto deguonies kiekio (priklausomai nuo lyties) iki surasto pulso, ir ši linija, kirsdama O2 suvartojimo skalę, rodys Vo2max.
 
 
 
 
 
 

Tiesioginis maksimaliojo deguonies suvartojimo nustatymass

 
yra kur kas tikslesnis (paklaida ±5-10 proc), o netiesioginio paklaida viršija ±15 proc. Šiuo būdu nustatant Vo2max reikia turėti:
1) veloergometrą arba bėgtakį;                             
2) automatinį dujų analizatorių.                     
Tiriamasis atlieka nenutrūkstamą laiptais didėjantį krūvį, kiekvienas krūvio laiptas atliekamas 2-5 min. ir minami pedalai 60 - 70 k./min. Pradinis ir
paskesnieji krūviai parenkami pagal lytį, amžių ir fizinį parengtiumą. Vaikams ir moterims skiriama: pradinis krūvis 25 W, o vėlesni - 50, 75, 100 W ir t.t. Vyrams pradinis krūvis 50 W, o vėlesni - 100, 150W ir t.t. Kvalifikuoti sportininkai pradeda nuo 100 ar 150 W krūvio, sportininkės - nuo 75 ar 100 W.
Automatinis dujų analizatorius nepaliaujamai viso tyrimo .metu atlieka dujų analizę ir duomenis kas 20-30 sek. registruoja popieriuje. Pakankamai intensyvaus krūvio metu maksimalus O2 kiekis suvartojamas jau po 5-6 min.
Pagrindinis kriterijus, kad O2 suvartojama maksimaliai, yra tas, kad toliau didėjant krūviui O2suvartojimas stabilizuojasi.
 
Nesportuojančių asmenų maksimalus aerobinis galingumas: vyrų yra 2,5-3 l/min. O2, moterų - 1,5-2,2 l/min, o sportininkų gali būti du kartus didesnis. Didžiausias maksimalus aerobinis galingumas būna ištvermės šakų sportininkų. Slidininkų, ilgųjų ir vidutinių nuotolių bėgikų, dviratininkų ir kitų šakų sportininkų maksimalus aerobinis galingumas būna 4,5-6,5 l/min. O2, o santykinis daugiau nei 75 ml O2/min./kg kūno masės. Mažiausias aerobinis galingumas būna jėgos ir greičio šakų sportininkų: gimnastų, sunkiaatlečių, šuolininkų į vandenį, metikų (iki 4,5 l/min. O2 arba 60 ml O2/min./kg kūno masės). Tarpinę vietą tarp šių šakų sportininkų užima žaidėjai, imtynininkai, boksininkai, trumpųjų nuotolių bėgikai ir kt. Moterų sportininkių maksimalus aerobinis galingumas yra mažesnis negu vyrų, tačiau jo priklausomybė nuo sporto šakos tokia pat kaip ir vyrų.