Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
  į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  
Kineziterapija » Funkcinė diagnostika ir funkciniai mėginiai

Funkcinė diagnostika ir funkciniai mėginiai

 
Žmogaus organų ir sistemų funkcinis pajėgumas tiriamas funkciniai mėginiais. Sporto praktikoje terminą funkciniai mėginiai dažnai bandoma keisti terminu testai, o funkcinė diagnostika vadinama testavimu. Tačiau testais ir testavimu siekiama išmatuoti tam tikros sportininko savybės išugdymo arba darbingumo lygį. Funkcinės diagnostikos uždaviniai kur kas platesni. Funkcinė diagnostika organizmo funkcinei būklei tirti naudoja daug įvairių medicininių metodų, tarp jų ir medicininę aparatūrą. Funkciniais mėginiais ne tik nustatoma sportininko funkcinė būklė, bet ir išryškinami nepastebimi organizmo sistemų  ar organų priešpatologiniai ir patologiniai kitimai, jų dydis, atskleidžiamas organizmo adaptacijos mechanizmas pakitusiomis sąlygomis.
Funkciniai mėginiai – tai organizmo reakcijos į tam tikrą krūvį, arba dirgiklį, tyrimas. Funkcinio mėginio pavadinimą daugeliu atvejų lemia krūvis. Pagal krūvio, arba dirgiklio, pobūdį funkciniai mėginiai gali būti: fizinio krūvio, pakitusios aplinkos, kvėpavimo, įsiręžimo, alimentiniai, farmakologiniai ir kt. dažniausiai naudojami fizinio krūvio funkciniai mėginiai. Jie skirstomi pagal tipą, pobūdį, dozavimą ir intensyvumą.
Fizinis krūvis pagal tipą:
  1. nepertraukiamas vienodo intensyvumo; jo intensyvumas visiems tiriamiesiems vienodas arba priklauso nuo kūno masės, amžiaus, lyties ar fizinio parengtumo.
  2. nepertraukiamas; jo galingumas didėja tolygiai arba beveik tolygiai.
  3. laipteliais didėjantis su poilsio pertraukomis po kiekvieno laiptelio
  4. nepertraukiamas, laipteliais didėjantis, be poilsio pertraukų.
Fizinis krūvis pagal pobūdį:
  1. adekvatus, arba specifinis; tai judesiai ar veiksmai imituojantys konkrečią sporto šaką.
  2. neadekvatus, arba nespecifinis; būdinga arba nebūdinga visoms sporto šakoms.
Fizinis krūvis pagal dozavimą:
  1. standartizuotas, jei atliktą fizinį krūvį galimą išmatuoti ir dozuoti.(naudojama: laipiojimo ergometrija, veloergometrija, bėgtakis).
  2. pusiau, arba sąlygiškai, standartizuotą krūvį apibūdina fizinio krūvio trukmė, kartojimų skaičius ir kt.
  3. nestandartizuotu fiziniu krūviu nustatomas tik atliekamo krūvio pobūdis.
Pagal fizinio krūvio intensyvumą skiriami maksimalūs ir submaksimalūs fiziniai krūviai.
Funkciniai mėginiai vadinamai kiekybiniais, jei organizmo reakcijos rodikliai turi skaitinę reikšmę. Jeigu organizmo funkciniai kitimų rezultatai teikiamo aprašomuoju būdu, mėginiai vadinami kokybiniais.
Funkciniai mėginiai pagal krūvio kiekį ir tyrimo rezultatų registravimą:
  1. vienmomentiniai; kai duodamas vienas krūvis ir nustatoma organizmo reakcija į jį.
  2. daugiamomenčiai, arba kartotiniai; kai tas pats krūvis kartojamas keletą kartų ir po kiekvieno krūvio tiriami funkciniai rodikliai.
  3. kombinuotieji, kai krūviai skirtingi, ir po kiekvieno nustatoma, kaip organizmas reaguoja į juos.
Visi funkciniai mėginiai gali būti skirti:
 
  1. atskirų organizmo sistemų būklei vertinti; jų metu apie organizmo reakciją į poveikį sprendžiama iš vienos kurios nors sistemos rodiklių kitimo.
  2. viso organizmo funkciniai būklei įvertinti; kai organizmo reakciją į poveikį rodo kelių arba daugumos organizmo sistemų rodiklių kitimas.
 
 
 
 
 

Fizinis išsivystymas. Somatoskopija. Antropometrija ir pagrindiniai matavimai

 
Fizinis išsivystymas tai žmogaus morfologinių ir funkcinių savybių, visuma, kuri lemia organizmo fizines galias. Fizinis išsivystymas rodo žmogaus augimo ir organizmo vystymosi vyksmą tam tikrais postnatalinės ontogenezės etapais ir priklauso nuo žmogaus genotipo ir fenotipo.Genotipas - tai indivi­dualūs morfologiniai ir funkciniai organizmo ypatumai, paveldėti iš tėvų. Feno­tipas priklauso nuo aplinkos veiksnių (ekonominių ir socialinių sąlygų, profesi­nės veiklos, mitybos, persirgtų ligų, fizinės veildos pobūdžio ir intensyvumo, jauno amžiaus-žmonių sportavimo ir kt.). Jis kinta per visą gyvenimą ir rodo fi­zinio vystymosi raidą tam tikrais žmogaus amžiaus tarpsniais. Dėl visų šių veiksnių formuojasi žmogaus kūno sudėjimo, arba konstitucijostipas, kuris apibūdina ne tik morfologines, bet ir vegetacinių sistemų funkcines savy­bes, psichologines ypatybes, žmogaus organizmo adaptacines, kompensacines ir patologines reakcijas.
 
Antroposkopija (gr. Anthropos – žmogus, scopeo – žiūriu, stebiu) – tai fizinio išsivystymo nustatytmo metodas apžiūrint žmogaus kūną. Šis metodas dar vadinamas somatoskopija (soma, somatos – kūnas). Antroposkopijos metu pirmiausia vertinama laikysena ir jos komponentai, paskui aprašoma odos ir poodžio būklė, nustatomas poodinis riebalų sluoksnis, venų ir judamojo aparato būklė, raumenų išsisvystymas, kailų deformacijos, judesių ypatumai, vertinama pėdos būklė bei kūno sudėjimo, arba konstitucijos tipas.
 
 
 
 
 

Laikysenos vertinimas ir bendroji kūno apžiūra

 
Laikysena - tai įprastinė žmognaus kūno padėtis stovint arba sėdint. Dažniausiai ji vertinama žmogui stovint arba sėdint - apžiūrint nustatoma žmogaus galvos, kaklo ir lie­mens padėtis vertikalios linijos atžvilgiu. Jei laikysena taisyklinga galva ir liemuo yra verti­kalioje linijoje, pečiai truputį atlošti atgal, šiek tiek nuleisti ir yra vienoje linijoje, mentės pri­gludusios, stuburo fiziologiniai linkiai norma­lūs, krūtinės ląsta truputį išgaubta, pilvas įtrauktas, kojos per kelių ir klubo sąnarius tie­sios. Laikyseną pradedama tirti nuo galvos padėties ir baigiama kojų padėtimi.
Galvos padėtis vertinama pagal jos santykį su liemeniu. Žiūrima, ar galva ir liemuo yra vienoje vertikalioje linijoje, ar neatsikišusi į priekį, ar nepakrypusi į dešinę arba kairę pusę. Paskui vertinamas pečių lankas Žiūrima, ar nesiskiria pečių aukštis, ar abu vienodo pločio, ar nepakitusios mentės, jų padėtis. Itin įdėmiai apžiūrimas stuburas. Kreipiamas dėmesys į kaklo ir juosmens  (išlinkimą pirmyn) bei krūtinės ir kryžkauliokįfozę (išlinkimą atgal). Šie linkiai yra svarbūs stuburo funkcijai, nes mažina  sukrėtimą einant, bėgant, šuoliuojant. Jei laikysena taisyklinga, stuburo linkiai nedideli. Jų kitimas lemia nugaros normą, t.y. nuo jų priklauso, kokia būna nugara:
1)    normali, jei fiziologiniai kaklo ir juosmens linkiai 3-4 cm;
2)   plokščia, jei linkiai mažesni kaip 3 cm;
3)   pakumpusi, jei kaklo linkis didesnis kaip 4 cm;
4)    balno pavidalo, jei krūtinės ir juosmens linkiai didesni  kaip_4 cm.
Tiriant nustatoma, ar stuburas nėra išlinkęs i šoną, t. y. ar nėra skoliozės.
Stuburo iškrypimai išryškėja tiriant talijos trikampius, t.y. ertmes tarp laisvai nuleistų rankų ir talijos, jų forma ir dydis. Talijos trikampiai nustalomi ti­riamąjį apžiūrint iš nugaros. Jei
Krūtinės ląsta gali būti:
1)      Plokščia, jei sumažėjęs priekinis užpakalinis krūtinės ląstos skersmuo, šonkauliai nusileidę žemyn, smailus šonkaulių kampas;
2)      cilindro formos, jei šonkauliai yra horizontalūs, o tarpšonkaulinis kampas yra 90°;
3)      kūgio formos, jei šonkauliai yra horizontalūs, o tarpšonkaulinis kampas bukas.
Sirgusio tam tikromis ligomis žmogaus krūtinės ląstos forma gali pasidaryti patotogiška (rachitiška, įdubusi, iškilusi, asimetriška ir kt.).   
 Pilvo forma priklauso nuo pilvo sienos raumenyno ir riebalinio sluoks­nio išsivystymo. Ji aprašoma žiūrint iš šono. Pilvas būna įdubęs, lygus, iškilęs, labai nudribęs.
Nustatoma kojų forma Kojos būna:
1)    normalios, jei ramiai stovint susiglaudžia šlaunys, keliai, blauzdos bei kulnai ir lieka nedidelis tarpas žemiau kelių ir virš vidinių kulkšnelių;
2)    X formos, jei suglaudus kelius kulnai nesusiglaudžia;
3) O formos, jei suglaudus kulnus, keliai nesusiglaudžia, o tarp jų galima įkišti šonu pasuktą delną.
Antroposkopijos metu atliekama ir bendroji kūno apžiūra. Vertinant odos ir poodžio būklę, aprašoma odos spalva, jos paviršiaus elastingumas, drėg­numas, pigmentacija, apžiūrima, ar nėra patologinių odos kitimų (bėrimų, nuospaudų, nutrynimų, pooperacinių ar potrauminių randų), kurie gali trukdyti funkcijai arba nurodyti liguistą būklę.
Poodžio riebalų kiekis vertinamas taip: normalus, padidėjęs,sumažėjęs - tai ro­do kūno mitybą. Riebalų kiekis nustatomas apžiūrint poodinio sluoksnio storį, ypač riebalų telkimosi vietose (pilvo, šlaunų ir kt. srityse), odos būklę (ar ji įsi­tempusi, blizganti, suplonėjusi) ir odos raukšlių pobūdį (ar jų daug ir kur, ar išsilyginusios ir jų nematyti), taip pat odą paspaudžiant ar suimant į raukšlę, apy­tiksliai įvertinamas jos storis. Apžiūrint odą ir poodį, nustatoma kraujagysliųypač venų, būklė.
Raumenyno išsivystymo vertinimas pagal reljefo ryškumą, įtemptus galūnių, nugaros ar pilvo raumenis.Vertinama trim balais: ryškus, vidutinis, neryškus.
Pėdos formos vertinimas
 Pėdos forma vertinama apžiūrint pėdos  skliautą.  Šis metodas vadinamas plantaskopija.Plantaskopijos metu tiriamasis atsistoja basomis kojomis, ant kieto pagrindo, pėdos viena šalia kitos per 10-15cm, ir žiūrima, ar yra pėdų skliautas. Jeigu pėdų vidinės pusės nesiekia atraminės plokštumos ir yra ryškus pėdos skliautas, tai pėda normali. Jei skliautas prisispaudžia prie atraminės plokstuiaos, gali būti plokščiapėdystė
 
 
 
 
 

Žmogaus konstitucijos tipo nustatymas

 
Nustatant konstituciją atsižvelgiama į kūno išilginius ir skersinius matmenis bei jų tarpusavio santykį, krūtinės ląstos formą, viršraktikaulinių ir poraktikaulinių duobių dydį, menčių atsikisimą, pilvo dydį ir kt. Medicinos praktikoje vartojama M. Černoruckio pasiūlyta kūno konstitucijos tipų klasifi­kacija.
Asteniniam tipui būdinga siaura plokščia krūtinės ląsta, smailus pokrūtininis kampas, ilgas kaklas, plonos ir ilgos galūnės, siauri pečiai, atsikišusios mentės, pailgas veidas, silpnai išsivystęs  raumenynas, blyški ir plona oda. Tokių žmonių vyrauja išilginiai, o ne skersiniai kūno matmenys.
Hipersteniniam tipui būdinga plati kresna figūra, gana ilgas liemuo ir trumpos galūnės, trumpas kaklas, apvali galva, plati krūtinė, gerai išsivystęs raumenynas, daug riebalinio audinio, atsikišęs pilvas. Tokių žmonių vyrauja skersiniai matmenys.
Normosteniniam tipui budinga gerai išsivystęs kaulinis ir raumeninis audinys, cilindrinė krutinės ląsta, proporcingas kūno sudėjimas, vidutiniški tiek išilginiai, tiek skersiniai kūno matmenys.
Ši klasifikacija dažnai kritikuojama.
V. Bunakas pasiūlė klasifikaciją, kurioie yra 3 pagrindiniai ir 4 per­einamieji žmogaus konstitucijos tipai šią klasifikaciją dažnai vartoja antropologai. Pagrindiniai tipai yra šie:
Krūtininis tipas. Jam būdinga plokščia krutinės ląsta, smailius pokrūtininis kampas, įdubęs pilvas, silpnai išsivystę raumenys, mažiau riebalinio audi­nio, siaura nugara, neelastinga oda. Tokio tipo sportininkų nebūna.
Raumeninis tipas. Jam būdinga cilindro fomos krūtinės ląsta, status  pokrutininis kampas, gerai išsivystę raumenys ir visas judamasis aparatas. Rie­balinio audinio nedaug.
Pilvinis tipas. Krūtinės ląsta kūgio formos, pokrutininis kampas - bu­kas, daug riebalinio audinio, pilvas išgaubtas, raumenys išsivystę skirtingai.
Pereinamieji tipai, pasak V. Bunako, yra tokie:
Krūtininis-raumeninis tipas. Vyrauja krūtininio tipo  požymiai tačiau raumenys susiformavę gerai (ilgųjų ir vidutinių nuotolių bėgikai, žaidėjai).
Raumeninis-krūtininis tipas. Vyrauja raumeninio tipo požymiai, tačiau krūtinės ląsta plokščia, smailus pokrutininis kampas (mažesnių svorio kate­gorijų imtynininkai, irkluotojai).
Raumeninis-pilvinis tipas. Vyrauja raumeninio tipo požymiai, bet pil­vas yra apvalus, išgaubtas (didesniu svorio kategorijų Stangininkai, imtynininkai).
Pilvinis-raumeninis lipas. Vyrauja pilvinio tipo požymiai, didelis riebalinio andinin sluoksnis, tačiau raumenys išsivystę gerai.
Antropometrija ir antropometriniai matavimai
Antropometrija (gr. anthropos - žmogus, metreo— matuoju) — tai žmogaus kūno matavimas. Antropometrija yra veiksmingiausias ir tiksliausias fizinio išsivystymo tyrimo metodas.
Pagrindiniai antropometriniai matavimai yra šie:
1)  antropometrinių taškų, t. y. tam tikrų kaulinių taškų aukščio nuo atraminės plokštumos matavimas, kuriuo nustatomas kūno ir tam tikrų kūno dalių ilgis;
2)  kūno apimčių matavimas:
3) kūno skersmenų matavimas;
4) f iziometriniai matavimai.
 
 
 
 
 
 
 

Antropometriniai prietaisai ir matavimo taisyklės

 
Žmogaus kūnas matuojamas tik standartiniais, patikrintais prietaisais:
1.  Išilginiai kūno matmenys matuojami metaliniu Martino antropometru (matavimo tikslumas ±1 mm). Jei jo neturima, ūgį stovint ir sėdint galima išmatuoti medine ūgio matuokle (tikslumas ±0,5 cm). Negalima lyginti duomenų, gautų matuojant skirtingais prietaisais (medinė ūgio matuoklė rodo apie 1,5 cm daugiau negu antropometras).
2.  Kūno skersmenys matuojami didžiuoju antroponietriniu skries­tuvu, o galūnių skersmuo - mažuoju antropometriniu skriestuvu (tiks­lumas ±1 mm).
3.  Kūno apimtys matuojamos klijuotės centimetrine juostele (tikslu­mas ±0,5 cm). Ja galima išmatuoti tik 50 tiriamųjų, nes paskui ji išsitempia ir būna netiksli.
4. Kūno masė nustatoma medicininėmis svarstyklėmis (tikslumas ±50 g).
5. Fiziometrinių matavimų prietaisai: pirštų lenkiamųjų raumenų jėga -plaštakos dinamometru, liemens tiesiamųjų raumenų jėga matuojama lie­mens dinamometru, gyvybinė plaučių talpa - spirometru(tikslumas -100 ml).
Kūno matavimai atliekami laikantis tam tikrų taisyklių, todėl mažėja ma­tavimo paklaidos, o gautus tyrimų rezultatus galima palyginti.
Antropometriniai taškai - tai kauliniai taškai, lengvai čiuopiami po oda. Pagal šių tašku aukštį nuo žemės nustatomas kūno ilgis, apskaičiuojamas atskirų kūno dalių ilgis ir kūno proporcijos. Dažniausiai matuoja­ma dešinės kūno pusės antropometrinių taškų aukštis nuo žemės, tik asimetri­nių šakų sportininkų matuojama abiejų kūno pusių.
Matuojami šie pagrindiniai antropometriniai taškai:
1.  Viršugalvio taškas.
2.  Viršutinis krūtinkaulio taškas
3. Peties taškas
4. Stipinkaulio taškas
5. Ylos taška
6.Pirštų taškas
7. Priekinio viršutinio klubo dyglio taškas
8. Gaktikaulio taškas
9. Viršutinis blauzdikaulio taškas
10. Apatinis blauzdikaulio taškas
Be šių, pagrindinių, taškų, yra ir rečiau tiriamų taškų:
11. Vidurinis krūtinkaulio taškas
12. Apatinis krūtinkaulio taškas
13. Kulno taškas
14. Galinis taškas
Sporto praktikoje dažniausiai apskaičiuojami šie išilginiai kūno matmenys:
1. Kūno ilgis
2. Liemens ilgis
3. Rankos ilgis
4. Žasto ilgis  
5. Dilbio ilgis
6. Plaštakos ilgis
7. Kojos ilgis
8. Šlaunies ilgis     
9. Blauzdos ilgis
10. Pėdos ilgis
Kūno apimčių matavimas
Kūno masė nustatoma svirtinėmis medicininėmis svarstyklėmis, kurių tikslumas ne mažesnis kaip 100 g. Sveriamasis turi būti nusirengęs iki trumpikių.
Kūno apimtys matuojamos tam tikrose vietose audekline arba metali­ne tiese (ampliometru.). Matuojant kūno apimtis reikia žiūrėti, kad centi­metro juostelė gulėtų horizontaliai.
Matuojamos šios apimtys:
1. Krūtinės ląstos apimtis
2.Žasto apimtis
4. Šlaunies apimtis  
5. Blauzdos apimtis
6 Liemens apimtis
7. Dubens (sėdmenų) apimtis
8. Kaklo apimtis
9. Galvos apimtis
Kūno skersmenų matavimas
Kūno skersinis matmuo, arba skersmuo, atstumas tarp dviejų kūno taš­ku. Matuojama antropometriniais skriestuvais. Pirmiausia
Matuojami šie skresmenys:
1. Pečiu  plotis
2. Skersinis (frontalinis) krūtinės ląstos skersmuo
3. Strėlinis (sagitalinis) krutinės ląstos skersmuo
4. Dubens plotis
5. Žasto tolimojo galo skersmuo
6. Dilbio tolimojo galo skersmuo
7.  Šlaunikaulio tolimojo galo skersmuo
8. Skersinis blauzdos tolimojo gaulo skersmu
9. Išskėstų į šalis rankų plotis- atstumas tarp abiejų rankų didžiųjų pištų galų
10. Dvideltis skersmuo
11. Plaštakos plotis
12. Gūbrinis skersmuo
13. Išorinis šlaunų skersmuo
14.Pėdos plotis
Fiziometriniai matavimai
Prie fizinio išsivystymo rodiklių skiriami ir kai kurie fiziometriniai duomenys: gyvybinė plaučių talpa ir dinamometrija.
Gyvybinė plaučių talpa (GPT) matuojama spirometru.
Dinamometrija - tai raumenų jėgos matavimas.
Plaštakos dinamometru -matuojama pirštų ir plaštakos lenkiamųųjų raumenų jėga.
 
Liemens dinamometru matuojama  liemens tiesiamųjų raumenų jėga.
 
 
 
 
 

Kvėpavimo funkciniai mėginiai

 
Sportininkų kvėpavimo funkcija tiriama taikant klinikinius, instrumentinius ir laboratorinius metodus, taip pat atliekant funkcinius mėginius. GPT – tai oro kiekis, kurį žmogus po maksimalaus įkvėpimo gali iškvėpti. GPT sudaro: kvėpuojamasis tūris, rezervinis įkvėpimo tūris, rezervinis iškvėpimo tūris. GPT matuojama spirometru. Normalus GPT moterų – 2,5-4l, vyrų – 3,5-5l.
Bronchų pralaidumo tyrimas. Bronchų pralaidumą galima įvertinti išmatavus forsuotą GPT, atlikus Tifno mėginį ir nustačius įkvėpimo bei iškvėpimo pajėgumą. Forsuotas GPT mėginys. Forsuotoji GPT nustatoma kaip ir GPT įprastomis sąlygomis, tik tiriamasis po maksimalaus įkvėpimo maksimaliai greitai ir visiškai iškvėpia. Tada forsuotoji GPT palyginama su faktine. Normoje forsuotoji GPT yra 200-300ml mažesnė už faktinę. Jei skirtumas didėja, bronchų pralaidumas blogėja. Tifno mėginys. Atliekamas panašiai kaip ir forsuotas GPT, tik matuojamas maksimaliai geritai ir visiškai iškvėptas per 1, 2 ir 3 s oro tūris. Per pirmą sekundę normoje iškvėpiama apie 70 proc. GPT. Jei mažiau – blogėja bronchų pralaidumas. Įkvėpimo ir iškvėpimo pajėgumą  apibūdina maksimalus oro tūrio greitis įkvėpiant ir iškvėpiant. Nustatoma pneumotachometru. Kai pneumotachometro padėtis „iškvėpimas“ tiriamasis giliai įkvėpia, apžioja daviklio antgalį ir maksimaliai gretai ir visiškai iškvėpia, tai  atitinka iškvėpimo pajėgumą. Kai nustatyta „įkvėpimas“ tiriamasis maksimaliai iškvėpia orą, apžioja antgalį ir maksimaliai greitai ir visiškai įkvėpia, tai įkvėpimo pajėgumas. Įkvėpimo pajėgumas yra lygus iškvėpimo pajėgumui ar šiek tiek jį viršija. Moterų – 4-6l/sek., vyrų – 5-8l/sek.
Kvėpavimo raumenų jėga tiriama pneumotonometru. Tiriamasis apžioja daviklio antgalį ir stipriai iškvėpia.  Normali įkvėpimo raumenų jėga apie 50-60, iškvėpimo – apie 80-150mmHg.
Kvėpavimo raumenų pajėgumą galima įvertinti funkciniais mėginiais, kurių pagrindą sudaro GPT matavimas. Rozentalio mėginys arba spirometrinė kreivė. Mėginys atliekamas tiriamajam kas 15 s penkis kartus matuojant GPT. Toks daugkartinis matavimas sudaro tam tikrą krūvį, dėl kurio nuvargsta kvėpavimo raumenys ir pakinta GPT. Jei GPT didėja tai kvėpavimo raumenų pajėgumas vertinamas gerai, jei nekinta – patenkinamai, jei mažėja – nepatenkinamai. Dinaminės spirometrijos mėginys. Nustačius ramybės GPT atliekamas fizinis krūvis: tiriamasis 3 min. bėga vietoje 180 žingsnių per minutę greičiu, keldamas kojas stačiu kampu. Tuoj po krūvio nustatoma GPT ir palyginama su ramybės GPT. Pakitimai nustatomi jei skiriasi daugiau nei 200 ml. jei GPT fizinio krūvio metu didėja kvėpavimo raumenų funkcinis pajėgumas geras, jei nekinta – patenkinamas, jei mažėja – blogas.
 
Pagrindinis kvėpavimo funkcijos uždavinys yra laiku ir pakankamai aprūpinti organizmo ląsteles ir audinius deguonimi, o iš jų pašalinti anglies dioksidą. Šį vyksmą sąlygiškai galima suskirstyti į tris pagrindines dalis:
1. Išorinis kvėpavimas vyksta plaučiuose iš aplinkos O2 patenka į kraują, iš kraujo į aplinką pašalinamas CO2. Išorinį kvėpavimą galima padalyti į du etapus. Pirmasis etapas - alveolinis ir difuzinis
2. Dujų pernešimas krauju iš plaučių į audinius ir atgal.
 
3. Vidinis, arba autliniiį, kvėpavimas, kurio metu audiniai iš krauju pasiima O2 ir jį vartoja energijai gaminti, o į kraują išskiria apykaitos produktus, daugiausiai CO2. 
 
 
 
 
 

Kvėpavimo funkcijos tyrimo metodai

 
Klinikiniai tyrimai paprastai pradedami nuo anamnezės. Išsiaiškinama, ar tiriamasis nekosti, nedūsta, ar jam neskauda krūtinės ląstos srityje, ypač giliai kvėpuojant intensyvaus krūvio metu. Apklausiama, ar šeimoje niekas nesirgo tuberkulioze ir kitomis kvėpavimo sistemos ligomis.
Apžiūrint nustatoma, ar nedeformuota krūtinės ląsta, ar vienodas abiejų plaučių paslankumas, ar nėra dusulio požymių. Apžiūrint pagal krutinės ląstos judesius skaičiuojamas kvėpavimo dažnis. Sveiki asmenys ramybės sąlygo­mis kvėpuoja .4-18 k./min., o sportininkai - 8-14 k./min., bet giliau. Fizinio krūvio metu kvėpavimo dažnis gali padidėti iki 40-60 k./min., ir jis yra vienas iš sportininko nuovargio rodiklių.Apžiūrint taip pat nustatomas kvėpavimo tipas. Gali būti krūtininis, pilvinis arba mišrusis kvėpavimas.  Tam tikrus kvėpavimo sistemos pokyčius, ypač esant patologijai, galima nustatyti perkusijos ir auskultacijos metodais.
Iš laboratorinių kvėpavimo sistemos tyrimo metodų dažniausiai atliekamas skreplių tyrimas. Nustatyti plaučių kitimams dažnai naudojami radiologiniai tyrimai.
Instrumentinio tyrimometodai pagal kvėpavimo etapus skirstomi į šias grupes:
1) metodai kvėpavimo funkcijai pirmame etape, t. y. Plaučių ventiliacijai įvertinti
2) metodai kvėpavimo funkcijai antrame etape, t.y. dujų difuzijai įvertinti
 
3) metodai kraujo dujų sudėčiai įvertinti. 
 
 
 
 
 

Plaučių ventiliacijos tyrimas ir vertinimas

 
Plaučių ventiliaciją apibūdina šie pagrindiniai parametrai: plaučių oro tūris, įkvėpimo ir iškvėpimo pajėgumas, kvėpavimo raumenų jėga ir funkcinis pajėgumas, kvėpavimo dažnis ir gylis.
Plaučių oro tūris
Oro kiekis plaučiuose priklauso nuo krūtinės ląstos padėties. Skiriamos keturios pagrindinės krūtinės ląstos padėtys:
1) maksimalaus įkvėpimo;                     
2) maksimalaus iškvėpimo;
3) normalaus (įprasto ramybės sąlygomis) įkvėpimo;
4) normalaus (įprasto ramybės sąlygomis) iškvėpimo.
Oro kiekį plaučiuose apibūdina plaučių oro tūrisTuris, kurį galima suskirstyti į smulkesnes dalis, vadinamas talpa.
Bendroji, arba totalinė, plaučių talpa - tai oro kiekis, esantis plaučiuose po maksimalaus įkvėpimo. Ją sudaro gyvybinė plaučių talpa (apie 75 - 80 proc.) ir liekamasis tūris (20-25 proc.) Gyvybinė plaučių talpa– tai oro kiekis, kurį žmogus po maksimalaus įkvėpimo gali maksimaliai iškvėpti. Liekamasis turis - tai oro kiekis, kuris lieka plaučiuose po maksimalaus iškvėpimo.
Gyvybinę plaučių talpą (GPT) sudaro:
1) kvėpuojamasis turis;
2) rezervinis įkvėpimo tūris;
3) rezervinis iškvėpimo tūris.
GPT   matuojama   vandeniniu   spirometru.   Po maksimalaus įkvėpimo užspaudus nosį, iš lėto maksimaliai iškvepiant į spirometrą, nustatoma faktinė GPT. GPT būna: vyrų 3,5-5l, o moterų - 2,5-4,0 l. Treniruotų sportininkų GPT gali   būti   ir   8,01.   Normaliai   įkvėpus   ir   normaliai   iškvėpus,   nustatomaskvėpuojamasis tūris (0,3 – 0,8l).  Maksimaliai įkvėpus, o paskui normaliai iškvėpus, išmatuojamaįkvėpimo talpaIš šio dydžio atėmus kvėpuojamąjį tūrį apskaičiuojamas rezervinis   įkvėpimo   tūris   (1 – 3l).  Po normalaus iškvėpimo pro nosį maksimaliai iškvepiant į spirometrą pro burną, nustatomasrezervinis iškvėpimo tūris (1-2l).
Gyvybinė plaučių talpa netiesiogiai leidžia įvertinti plaučių kvėpuojamojo paviršiaus plotą, kuriuo vyksta kraujo ir alveolių oro dujų apykaita.
Bronchų pralaidumo tyrimas
Sąvoka bronchų pralaidumas yra priešinga sąvokai kvėpavimo takų priešinimasis oro srovei: tai reiškia, juo mažesnis priešinimasis, tuo didesnis bronchų pralaidumas, ir atvirkščiai. Bronchų pralaidumą galima įvertinti išmatavus forsuotą GPT, atlikus Tifno mėginį ir nustačius įkvėpimo bei iškvėpimo pajėgumą.
Forsuotosios GPT mėginys padeda įvertinti bronchų pralaidumą. Forsuotoji GPT nustatoma kaip ir GPT įprastomis sąlygomis, tik tiriamasis po maksimalaus įkvėpimo maksimaliai greitai ir visiškai iškvepia. Tada forsuotoji GPT palyginama su faktine ir vertinama kitimai. Paprastai forsuotoji GPT yra 200-300 ml mažesnė už faktinę. Jei skirtumas didėja, vadinasi bronchų pralaidumas blogėja.
Tifno mėginys atliekamas panašiai kaip ir forsuotosios GPT, tačiau matuojamas maksimaliai greitai ir visiškai iškvėptas per 1, 2 ir 3 sek., oro tūris. Sveiki netreniryuoti asmenys per pirmą sekundę gali iškvėpti apie 70 proc. GPT, o sportininkai – daugiau. Mažiau procentų rodo blogėjantį bronchų pralaidumą.
Įkvėpimo ir iškvėpimo pajėgumą apibūdina maksimalus oro tūrio greitis įkvepiant ir iškvepiant. Šie duomens nustatomi pneumatachometru.