Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
  į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  
Kineziterapija » Kineziterapijos samprata, kineziterapeuto vieta ši

Kineziterapijos samprata, kineziterapeuto vieta šiuolaikinėje medicinoje

 
 Kineziterapija-ligos gydymas fiziniais ir fizikiniais veiksniais, tikslu sugrąžinti, koreguoti ar adaptuoti ligos ar traumos pažeistas judėjimo funkcijas.
Kineziterapija apima:
  1. Ištyrimas ir įvertinimas;
  2. Lavinimas ir atkūrimas;
  3. Prevencija.
Taikant kineziterapiją dalyvauja kineziterapeutas, pacientas ir šeimos nariai. Jie sąveikauja įvertinant judėjimo galimybes, nustatant individualius tikslus ir uždavinius ir naudoja tik kineziterapijai būdingas žinias ir įgūdžius. Kineziterapijos metodikos kinta priklausomai nuo to, kuriame sveikatos priežiūros ar sveikatingumo lygyje vyksta kineziterapijos procesas.
Kineziterapinis ištyrimas ir įvertinimas-pažeistų judėjimo funkcijų ištyrimas ir gautų rezultatų įvertinimas.
Kineziterapinė išvada/diagnozė-pateikiama kaip klinikinio proceso suvokimo rezultatas. Kineziterapinė išvada nusakoma terminais, reiškančiais judėjimo sutrikimus, funkcinius judėjimo funkcijos ribojimus, sugebėjimus.
Programos sudarymas prasideda nustatant kineziterapijos poreikį, po to seka kineziterapijos plano vykdymas ir koregavimas bendradarbiaujant su ligoniu, jo šeima ir sveikatos priežiūros specialistais. Tuo atveju kai kineziterapija nėra tikslinga, nukreipiama į kitą veiklą, pas kitus specialistus.
Kineziterapijos procedūra atliekama siekiant įgyvendinti nustatytus tikslus, ją sudaro:
·         Pasyvūs judesiai;
·         Judesių skatinimas;
·         Fizikiniai elektroterapiniai veiksniai;
·         Mechaniniai veiksniai;
·         Funkcinė treniruotė;
·         Ligonio mokymas ir rekomendacijos;
·         Pagalbinių priemonių ir prietaisų pritaikymas;
·         Dokumentacijos rašymas;
·         Bendradarbiavimas su ligonio artimaisiais.
 
 
 
 
 

Kineziterapijos priemonės (aktyvūs, pasyvūs pratimai ir judesiai)

 
Gydymas judesiu: pasyvūs judesiai.
Gydymas pratimais: aktyvūs fiziniai pratimai.
Aktyvūs valingi judesiai, pratimai:
Gravitaciniai pratimai – tai pratimai, kurie atliekami taip, kad žemės traukos jėga veikia pratimo atlikimo kryptimi.
Antigravitaciniai pratimai – tokie, kurie atliekami nugalint gravitacines jėgas.
Nukraunantys pratimai – kai pratimai atliekami iš palengvinančių padėčių, iš padėčių, kai sumažėja gravitacinių jėgų veikimas arba suteikiama pagalba tuos prat. atliekant. Atliekant tokius prat. ligonis naudoja mažiau jėgos, nei atliekant prat. normaliomis sąl.
Apkraunantys pratimai – prat., kuriuos atliekant bet kokia išor. jėga apsunkina judesį. Papildomu krūviu gali būti: mechaninė jėga, mechan. pasipriešinimas, prat. atliekami porose.
Atsipalaidavimo pratimai – aktyvūs prat. ar pasyvios manipuliacijos, kur aktyvų vaidmenį atlieka galvos smeg. žievė. Jų tikslas sumažinti fiziologinį raumenų tonusą. Šie pratimai nukrauna judėjimo centrus CNSir raum. Kad ligonis galėtų valingai atsipalaiduoti reikai rasti patogią pradinę padėtį.
Ideomotoriniai arba mintimis atliekami prat. jie remiasi Pavlovo teiginiu ,,kai jūs galvojate apie tam tikrą jud. jūs susidarote kineziologinį jo vaizdą ir nepastebint to, valingai jud. atliekate,,. Jie rekomend. ligoniams, esantiems griežtame lovos rėžime.
Bendro lavinimo pratimai – paprasti ir elementarūs, kurie gerina bendrą organizmo būklę.
Kvėpavimo pratimai taikomi tam, kad išmokinti ligonį taisyklingai kvėpuoti, mažina krūvio dozavimą gerinant oksidacines r – jas ir širdies raumens darbą, bei pašalinti f – nius kvėpavimo sistemos pakitimus naudojant specialius pratimus.
  • Statiniai – be kūno dalių judesių. Jų metu dalyvauja tik kvėpuojamieji raumenys, dėl to gali atsirasti deguonies perteklius, hiperventiliacija.
  • Dinaminiai – kai kūno dalių judesiai derinami su kvėpavimo judesiais. Šių prat. metu energijos sąnaudos žymiai didesnės, susidaro daugiau liekamųjų produktų ir neatsiranda hiperventiliacijos. Jų galima atlikti daug.
Koreguojantys prat. – kurių pagalba stengiamasi ištaisyti stuburo, krūtinės ląstos ir kt. kūno dalių netaisyklingą padėtį
 
 
 
 
 

Fiziniai pratimai, jų klasifikacija

 
Fiziniai pratimai pagal raumenų susitraukimo rėžimą skirstomi į:
o        Statinius
o        Dinaminius
o        Mišrius
       Lindhart fenomenas kraujotaka ir kvėpavimas suaktyvėja ne statinio pratimo metu, bet jį baigus. Statinė raumenų įtampa mechaniškai užspaudžia kraujo indus, todėl sumažėja kraujo spaudimas raumenyse ir mažesnė metabolitų konc. (pieno rūgštis) patenka į kraują. Šie pratimai nerekomend. sergant  širdies ir kraujag. ir kvėpavimo ligomis.
Pagal savybes, kurios lavina fiz. prat. skirstomi į pratimus:
  • Jėgai – tai gebėjimas raum. pastangomis nugalėti išorinį pasipriešinimą arba jam priešintis. KTprocedūrų metu jėga gerėja dėl raum. hipertrofijos, nervų – raum. aparato labilumo pagerėjimo, motorinių vnt. įsitraukimo į judesį. Jėga lavinama laikantis šių principų: a) perkrovos; b) didelis krūvis, mažas kartojimų skaičius.
  • Ištvermei – tai organizmo gebėjimas išlaikyti darbingumą, kuo ilgesnį laiko tarpą bei priešintis nuovargiui. Rūšys: bendroji ir raumenų ištvermė. Ji didėja dėl pakitimų raum., širdies ir kvėp. sistemoje. Ištvermė lavinama dideliu kartojamų pratimų skaičiumi ir vidutiniu krūviu.
  • Vikrumui – gebėjimas atlikti įv. sudėtingumo greitus ir tikslius judesius. Jis priklauso nuo greitumo ir koord.
  • Lankstumui – tai gebėjimas atlikti judesius kiek galima didesne amplitude. Jis priklauso nuo  raum. elastingumo, sąn. paslankumo ir sąn. būklės.
  • Pusiausvyrai – gebėjimas išlaikyti stabilią kūno padėtį erdvėje, esant mažam atramos plotui arba išlaikyti kūno padėtį atliekant įv. judesius. Ji priklauso nuo vestibulinio aparato būklės.
  • Greitumui – žmogaus gebėjimas greitai pradėti judesį, greitai tą judesį atlikti ir per trumpą laiką atlikti kuo daugiau jud.
  • Koordinacijai – tai organizmo organų ir sistemų veiklos darna. Tai gebėjimas greitai išmokti naujus judesius, jungti šiuos judesius į derinius, juos tiksliai atlikti standartinėmis ir besikeičiančiomis sąl. KT svarbu rankų ir kojų (kryžmeninė) koord. galvos bei liemens judesių suderinimas. Ji priklauso nuo jaudinimo ir slopinimo procesų derinimo CNS.
Pagal dinaminį judėjimo stereotipą:
o        Cikliniai
o        Acikliniai
Cikliniai – tai tokie pratimai, kurie pasikartoja tam tikra tvarka, tam tikri judesiai (ėjimas, plaukimas, bėgimas, čiuožimas). Jie turi dinaminį pobūdį. Tai lokomociniai judesiai.
Acikliniai – tai pratimai, kuriems būdingi vienkartiniai ir užbaigti judesiai. Po jų seka kt. judesiai neturintys nieko bendra su prieš tai ėjusiais. Jie gali būti jėgos (statinio pobūdžio) ir greičio (dinaminio pobūdžio). Šie pratimai, ypač dinaminiai yra susiję su nežymiu energijos išeikvojimu, trumpa trukme ir nedideliais pokyčiais organizme.
Sportiniai ir taikomojo pobūdžio pratimai:
  • Ėjimas (pasunkintas ir dozuotas)
  • Bėgimas
  • Šuoliai
  • Šliaužimas
  • Metimai
  • Traukimai
  • Kybojimas
  • Perlindimas
Kybojimas priklauso jėgos pratimams (paprastas, kai kūnas kybo ant rankų, mišrus, kai kojomis į ką nors remiasi). Jis naud. norint ištempti viso kūno raumenų jungiamąjį aparatą. KT taikomi tik mišrūs.
Pagal prietaisų naudojimą:
  • Pratimai be įrankių
  • Prat. su įrankiais (kamuoliu, lazdom)
Prat. ant prietaisų. KT taikomos gimnastikos sienelės ir vertikalios kopetėlės
 
 
 
 
 

Fizinių pratimų (KT) poveikis žmogaus organizmui

 
Daugkartiniai sistemingai pasikartojantys fiz. prat. ir palaipsniui didėjantis fiz. krūvis žmogaus organizme sukelia teigiamus f – nius, biocheminius ir struktūrinius pakitimus. Visa tai didina org. f – nes ir adaptacines galimybes.
Sveiko organizmo f – nių galimybių padidėjimas pasireiškia:
1) greitesniu įsidirbimu, kuris dar darbo pradžioje užtikrina greitą f- nių sistemų, dalyvaujančių tam tikroje veikloje mobilizaciją.
2) didesniu f – nių sistemų veiklos ekonomiškumu ramybės būsenoje ar org. dirbant įprastą fiz. darbą.
3) aukštesne f – nių organizmo galimybių riba atliekant sunkų darbą, t.y. pilnesnė organizmo f – nių galimybių mobilizacija ir bioenergetinių resursų panaudojimu.
4) padidintu atsparumu ekstremaliems išor. ar vid. apl. pakitimams.
5) greitesniu atsistatymu po fiz. veiklos.
Dėl fizinio krūvio org. vyksta teigiami pakitimai:
- kauluose – didėja skersinis vamzdinių kaulų diametro dydis, kinta kaulinių plokštelių struktūra ir išsidėstymas, sausgyslių prisitvirtinimo vietose atsiranda šiurkštumos, skiauterės ir išaugos. Padidėja kalcio kaupimasis.
- raumenyse – vystosi tipinė darbinė hipertrofija, ypač izometrinio ir statinio darbo metu. Didėja raum. skaidulų storis. Raum. masė gali padidėti iki 45 - 50% bendros kūno masės. Gerėja raum. elastingumas, kraujo apytaka raum. Didėja kapiliarų kiekis ir kraujo indų anastamozių kiekis. Stebima raum. proprioreceptorių ištobulėjimas, didėja raum. energetinės galimybės ir fermentinis aktyvumas.
- kvėpavimo sistemoje ir dujų apykaitoje – tobulėja vidinio kvėpavimo mechanika, didėja kvėpavimo raum. jėga, krūtinės ląstos ir diafragmos paslankumas. Kvėpavimas lėtėja ir gilėja, darosi labiau efektyvus: rezervinis oro tūris mažėja, o kvėpuojamasis tūris didėja, dėl to gerėja plaučių ventiliacija. Stebimas gyvybinis plaučių talpos ir kvėpuojamojo plaučių pav. padidėjimas, užtikrinantis dujų difuzijos tarp alveolių oro ir kraujo.
- medžiagų ir energijos apykaita – darosi pastovi azoto pusiausvyra ir teigiamas azotinis balansas. Didėja angliavand. atsargos, mažėja riebalų kaupimasis.
- šalinimo sistemoje – stebimas kreatino išsiskyrimo padidėjimas.
- virškinimo sistema – gerėja sekrecinė ir motorinė f – ja, apetitas.
 
- nervų sistema – pagerėja savijauta ir miegas, nuotaika stabilesnė. Tobulėja nervų sistemos reguliuojanti ir koordinuojanti reikšmė.
 
 
 
 
 

Fiziologiniai kineziterapijos pagrindai

 
Raumenys
Judesiai atliekami dėl to, kad raum. gali susitraukti. Raum. kartu su sausg. ir kaulais sudaro judamajįaparatą, dėl kurio veiklos galimas judėjimas erdvėje – lokomocija.
Griaučių raum. prisitvirtinę prie kaulų ir sudaro savotiškus svertus. Jie yra skersaruožiai raum., jų veikla priklauso nuo žmogaus valios ir jie yra valingi raum. Raum, kurie iškloja vidaus org. sieneles vad.visceraliniais. Jie savo morfologinėmis savybėmis skiriasi nuo griaučių raum., jiems nebūdingas skersaruožiškumas, jų veikla nuo žmogaus valios nepriklauso, jie vad. lygiaisiais raum.
Organizme griaučių raum. verčia judėti nerviniai impulsai, kurie ateina iš CNS. Aksonas priėjęs prie raum. jame išsišakoja į sinapses, vad. galine motorine plokštele arba nervo – raum. sinapse. Grupė raum. skaidulų su jas inervuojančiu aksonu vad. motoriniu vienetu. Vienas aksonas inervuoja nuo 5 iki kelių šimtų raum. skaidulų. Kuo smulkesnius, tikslesnius judesius raum. gali atlikti, tuo smulkesnis yra motorinis vnt., todėl kojų raum. yra labai stambūs motoriniai vnt., o rankų ypač pirštų smulkūs motoriniai vnt.
Organizmo raum. yra specializuoti, vieni jų atlieka greitus judesius ir juose vyrauja greito tipo motor. vnt., kt. skirti lėtiems jud. atlikti ir jų motoriniai vnt. yra lėto tipo.
Skersaruožių raum. savybęs:
1) dirglumas – raum. gebėjimas reaguoti į dirgiklius.
2) kontraktiliškumas – raum. gebėjimas susitraukti.
3) elastingumas – raum. gebėjimas jį ištempus grįžti į pirminę padėtį.
4) plastiškumas – kai deformavus raum., kurį laiką jis išlaiko pakitusią formą.
5) tonusas – gebėjimas išlaikyti tam tikrą įtampą.
Raumens susitraukimas
Dažnai dirginant raum. nespėja atsipalaiduoti, nes jį jau pradeda veikti kt. dirgiklis t.y. sumuotas (tetaninis) raum. susitraukimas. Jis gali būti dantytasis arba lygusis. Kai laiko intervalai tarp dirginimų yra ilgesni už atskirą raum. susitraukimą raum. geba susitraukti ir atsipalaiduoti, gaunamas atskiras raum. susitraukimas. Intervalams trumpėjant raum. nespėja atsipalaiduoti vėl susitraukia – tai dantytasis tetanusasLygusis tetanusas gaunamas tada, kai raum. susitraukus jis vėl padirginamas ir nespėja atsipalaiduoti. Lyginio tetaninio susitraukimo metu raum. išvysto 2 – 4k. didesnę jėgą nei atskiro raum. susitraukimo metu. Tokiam raum. susitraukimui reikia didesnių energijos resursų, raum. greičiau nuvargsta. Ilgiau užtrukęs tetaninis raum. susitraukimas sukelia skausmą ir mėšlungį (nevalingą raum. susitraukimą), dirginimui išplitus po motorinius neuronus, atsiranda kloniniai traukuliai. Be to padidėja raum. tonusas – atsiranda spastiškumas.
Raumenų tonusas
Žmogaus raum. visą laiką yra tam tikro įtempimo, pasiruošimo veikti būklėje – tai raum. tonusas. Jis priklauso nuo specialios rūšies raum. skaidulų. Tos skaidulos susitraukusios būna dėl retų impulsų einančių iš CNS 10 impulsų/sekundę dažnumu. Raum. tonusas priklauso nuo amžiaus, lyties, fiz. veiklos pobūdžio, pažeidimo. Fiz. prat. didina raum. tonusą. Vaikų jis mažesnis nei suaugusių, moterų mažesnis nei vyrų. Raum. tonusą reguliuoja NS. Jis yra refleksinio pobūdžio, priklauso nuo propriorecepcinių impulsų plintančių iš raum. į smegenis.
Raumenų jėga
Raum. jėgos dydį parodo max jo įtempimas, kurį jis gali išvystyti. Absoliuti raum. jėga, tai max jėga kurią raum. išvysto jį max dirginant ir jam tetaniškai susitraukiant. Absoliuti raum. jėga nustatoma surandant didžiausią svorį, kurį raum. pajėgia pakelti arba mažiausią jau nepakeliamą svorį. Santykinė raum. jėga – jėga, kurią išvysto 1 cm skerspjūvio raum.
Raumenų darbas
 Žmogaus raum. atlieka darbą tiek palaikydami tam tikras kūno padėtis, tiek pakeldami visą kūną arba jo dalis erdvėje. Griaučių raum. organizme atlieka statinį ir dinaminį darbą. Atlikdami statinį darbą raum. nei sutrumpėja nei pailgėja, o tik įsitempia. Dinaminis darbas užtikrina kūno judėjimą. Žmogaus kūne yra apie 600 griaučių raum. Dauguma jų poriniai, simetriški. Raum. žmogaus kūne išsidėstę netolygiai, daugiausia kojose, mažiau rankose ir liemens srityje, mažiausia galvoje.
Pagal f – ją raum. skirstomi į:
a) lenkiamuosius
b) tiesiamuosius
c) pritraukiamuosius
d) atitraukiamuosius
e) nugręžiamuosius
f) atgręžiamuosius
g) keliamuosius
h) nuleidžiamuosius
Raum. dirba suderintai, visus judesius atlieka f – nės raum. grupės. Evoliucijoje f – nės raum. grupės išsivystė poromis, t.y. apie kiekvieną judėjimo ašį atliekami 2 priešingų krypčių judesiai. Vienaašiai sąn. turi vieną porą, dviašiai – dvi, o triašiai – tris f – nių raum. grupių poras. Bet kuriam judesiui atlikti reikalingi mažiausiai 2 raum. kertantys judėjimo ašį priešingose jos pusėse. Analizuojant judesius naudojami terminai agonistai, antagonistai, sinergistai. Agonistas – tai judesio iniciatorius (norimą judesį atlieka per sąn.). Raum. padedantys agonistams atlikti norimą judesį vad. sinergistaisAntagonistai – tai priešingoje antagonistams pusėje esantys raum. Kai agonistas atlieka norimą judesį antagonistas yra slopinamas, tai vad. reciprokiniu slopinimu arba reciprokine inervacija. Reciprokinis slopinimas svarbus koordinacinei CNS veiklai. Skeringtono reciprokinės inervacijos dėsnis – vienos raum. grupės nervinis centras  yra dirginamas, kt. grupės nervinis centras yra slopinamas. Kai agonistas ir antagonistas susitraukia kartu gaunamas simultaniškas raum. susitraukimas užtikrinantis stabilią sąn. padėtį.
Raumens susitraukimo rėžimai
a) koncentrinis raum. susitraukimas – tai toks  susirtaukimas, kai judesio atlikimo metu raum. ilgis trumpėja.
b) ekscentrinis – kai judesio atlikimo metu raum. ilgėja.
c) statinis – tai toks rėžimas, kai judesio nėra, raum. ilgis nekinta, kinta raum. įtempimas.
Koncentrinio ir ekscentrinio raum. susitraukimo metu jis atlieka dinaminį darbą.
Funkcinė nervų sistemos organizacija
 
F – jų reguliavimas vyksta humoraliniu ir nerviniu būdu. Humoralinį organų tarpusavio ryšį palaiko kraujas ir limfa. Nervinis reguliavimas yra pranašesnis už humoralinį, nes nukreipiamas į tam tikrą organą.
 
 
 
 
 

Dinaminis judėjimo stereotipas, jo formavimasis įgūdžiai

 
Judėjimo įgūdžiai: tai daugiau ar mažiau sudėtingi įprastiniai, išmokti judesiai, automatizuoti judėjimo aktai, ištobulinti žmogaus ontogenezėje nuo individo gimimo iki mirties.
Dinaminis judėjimo stereotipas- tai fiziologinis judėjimo įgūdžių pagrindas. Jis susiformuoja kartojantis nuoseklių stimulų kompleksui, kurio kiekvienas elementas sukelia atitinkamą reakciją. Pasikartodamos jaudinimo ir slopinimo reakcijos automatizuojasi, virsdamos pastovia automatizuota sistema. Taip atsiranda įpročiai, įgūdžiai ir jų sistemos.
(Mano) Dinaminis stereotipas – tam tikra jaudinimo ir slopinimo procesų, vykstančių smegenų pusrutulių žievėje, seka. Pagal tai formuojasi žmogaus judėjimo įgūdžiai. Žmonių dinaminio stereotipo
pavyzdžiais gali būti įvairūs judėjimo veiksmai (važiavimas dviračiu, bėgimas, plaukimas ir kt.),
pastovus dienos režimas bei gyvenimo būdas. Dėl susidariusio stereotipo labai palengvėja aukštoji
nervinė veikla, nes daugelis sudėtingų ciklinių veiksmų atliekami automatiškai.
Judėjimo įgūdžių ir dinaminio judėjimo stereotipo formavimasis svarbus KT. Jie apima kompleksą įvairių komponentų: judėjimo, eksterorecepcinis, vegetacinis. Kai kurie šių komponentų yra paveldimi (kraujotakos suaktyvėjimas fizinio krūvio metu). Kiti jų yra įgyti (skirtingų kvėpavimo tipų valdymas – diafragminis, krūtininis).
Naujų judėjimo įgūdžių ir dinaminių judėjimo stereotipų formavimasis vyksta anksčiau susiformavusių pagrindu (ėjimo valdymas (aksomotorinė funkcija) vyksta stovėjimo pagrindu (Statokinetinė reakcija)). Todėl svarbu gerai žinoti įvairių  motorinių funkcijų vystymąsi žmogaus ontogenezėje. Šį eiliškumą galima išnaudoti atstatant prarastas funkcijas patologinio proceso metu. Tai leidžia greičiau atgauti prarastas funkcijas.
Motorinių funkcijų vystymosi eiliškumas:
·         2 mėn. gulėjimas
·         6-7 mėn. sėdėjimas
·         8-10 mėn. ropojimas
·         9-10 mėn. Stovėjimas pasilaikant
·         12-13 mėn. Nepriklausomas stovėjimas
·         14-18 mėn. savarankiškas ėjimas
Judėjimo įgūdžiai ir dinaminiai judėjimo stereotipai, kartą įsisavinti ir užtvirtinti, vyksta pagal programą: tam tikras dirgiklis pratimo pradžioje veikia kaip šios programos paleidimo mechanizmas, o po to į veiklą, pagal įsisavintą programą, įsijungia visos savireguliuojančios sistemos visos grandys, dalyvaujančios judesių valdyme.
 
KT procedūrų metu dėl naujų dinaminių judėjimo stereotipų formavimosi ne tik gerėja paciento judėjimo galimybės, bet ir susikuria nauji kortiko – viscreliniai (tarp smegenų žievės ir vidaus organų) ryšiai, nauji visceraliniai (vidaus organų) dinaminiai stereotipai. Organizmas tobulėja funkciškai r struktūriškai, gerėja jo funkcijų reguliacija, didėja organizmo adaptacinės ir kompensacinės galimybės.
Judėjimo įgūdžių ir dinaminio judėjimo stereotipo formavimosi stadijos:
1.                          generavimo fazė – apibūdinama plačia dirginimo procesų iradiacija. Šioje fazėje judesiams trūksta tikslumo, jie nekoordinuoti, juos lydi sinkinezės (valingus judesius lygi nevalingi judesiai). Šiai fazei būdingas judesių heterochroniškumas (nesavalaikiškumas, nukrypimas laiko atžvilgiu), nepakankamai suderinta judėjimo aparato, CNS ir vidaus organų tarpusavio veikla. Greitai išsivysto nuovargis ir apsauginis slopinimas. Ši fazė būdinga paruošiamajam KT (gydymo kurso) periodui. Todėl būtinas atsargus fizinių pratimų, dozavimas, griežta KT procedūrų priežiūra ir nuolatinė atliekamų judesių kontrolė. Žmonėms su turtinga judesių kultūra ir didelėmis reabilitacinėmis galimybėmis, ši fazė užtrunka trumpiau.
2.                          koncentracijos fazė – apibūdinama dirginimo ir slopinimo procesų koncentracija. Susiformuoja dinaminis judėjimo stereotipas, tačiau jis labai labilus, lengvai sugriaunamas, todėl svarbu tęsti KT procedūras. Ši fazė atitinka pagrindinio KT (gydymo kurso) periodo pirmąją dalį.
3.                          automatizacijos fazė – apibūdinama dinaminio judėjimo stereotipo tvirtėjimu ir stabilizacija, tobulėja judėjimo veikla ir visų judėjimo įgūdžių tarpusavio sąveika. Ši fazė būdinga pagrindinio KT periodo antrajai pusei ir baigiamajam periodui. Jo metu judėjimo įgūdis baigiasi programuotai. Judėjimo programos metu organizmas dirba kaip tobula savireguliuojanti sistema.
 
KT procedūrų rezultatas – ligonio fizinės būklės ir judėjimo funkcijų pagerėjimas. Jis priklauso nuo judamojo aparato ir nervų sistemos funkcinės būklės, nuo nervų – refleksinių ir humoralinių reguliacijos mechanizmų bei aprūpinimo sistemų (kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemų) būklės.
 
 
 
 
 

Kineziterapijos procedūra, jos dalys

 
Kineziterapijos procedūraa) yra pagr.kineziterapijos gydomųjų pratimų pravedimo forma.b) priklauso
nuo ligonio būklės ir galimybių.ilgos ypatumų, ligos ir funkc.pažeidimų.c) kiekvienam ligoniui
reikėtu parinkti individualų labiausiai tinkamą fizinių pratimų ar kitų judesio rūšių formą.
Pravedimo būdai:
  • Individualus, kai ligonis sunkioje būklėje
  • Konsultacinis
  • Grupinis
KT procedūros dalys:
  • Paruošiamoji dalis (20 - 30% procedūros laiko)
  • Pagrindinė dalis (70%)
Baigiamoji dalis (5 -10%) 
 
 
 
 
 

Nuovargis procedūrų metu, jo požymiai, vertinimas

 
Nuovargis – tai žmogaus fizinės ir psichinės būklės pakitimai, atsirandantys po tam tikrą laiką trukusios veiklos ir laikinai mažinantys darbingumą. Nuovargis: sumažėja darbingumas, nenoras toliau dirbt,bendras silpnumas, atbukęs dėmesys, sutrikę judesių koordinacija, sutrikusių kai kurių sistemų veikla,irzlumas,sumažėjusi raumenų jėga ir ištvermė, kvėpavimo, sutrikųsių nervų.Nuvargstama po ilgo, sunkaus ir įtempto fiz. arba protinio darbo, gausaus informacijos srauto, emocinės įtampos, stiprių arba monotoniškų dirgiklių. Dirbant statiška ir monotoniška darbą nuvargstama greičiau, negu dirbant dinamišką darbą.
Nuovargį rodo sumažėjęs darbingumas, nenoras toliau dirbti, bendras silpnumas, atbukęs dėmesys, sutrikusi judesių koordinacija, padidėjęs irzlumas, sumažėjusi raum. jėga ir ištvermė, sutrikusi nervų, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo veikla. Dirbant statišką ir monotonišką darbą nuvargstama greičiau negu dirbant dinaminį darbą. Nuovargį galima vertinti kaip apsauginę organizmo r – ją, rodančią, kad reikia pailsėti.
KT procedūrų metu gali atsirasti nuovargis. Tas pats krūvis kiekvienam ligoniui gali sukelti skirtingas r – jas. Reikia dėmesį atkreipti į paciento elgesį, laikyseną, judesius, veido išraišką, kvėpavimo dažnį. Nuovargį atsiradusį po fiz. krūvio galima suskirstyti į 3 laipsnius: mažą, vidutinį, didelį.
 
Požymiai
Nuovargis
Mažas
Vidutinis
Didelis
Veido odos spalva
Šiek tiek paraudusi
Gerokai paraudusi
Labai paraudusi
Prakaitavimas
Neprakaituoja arba šiek tiek
Labai prakaituoja
Prakaituoja visas kūnas
Kvėpavimas
Padažnėjęs, bet vienodo ritmo
Padžnėjęs su forsuotu iškvėpimu
Padažnėja, pasidaro paviršutiniškas, dudulys
Laikysena, eisena, judesių pobūdis
Nepakitusi, eisena žvali
Pakitusi
Vangi, nuleisti pečiai, eisena nekoord.
Dėmesys, susidomėjimas pratybomis, aktyvumas
Sutelktas dėmesys, prat. atliekami tiksliai
Nesutelktas dėmesys, ligonis vangus, netiksliai vykdo komandas, klysta atlikdamas prat.
Nesidomi pratybomis, apatiškas, vykdo tik garsiai vykdomas komandas
 
 
 
 
 

Pulsas, jo vertinimas, pulso kreivė

 
Pulsas – arterijų „bangavimas“ atsirandantis širdies sistolės metu. Pulsas lengviausiai užčiuopiamas tose vietose, kur arterija priartėja prie kūno paviršiaus. Ramybės būklėje normalus žmogaus pulsas 60-90 dūžių per minutę. Pulso vertinimas - prieš krūvį ir po krūvio pulsas rodo, kaip širdies raum. reaguoja į fiz. prat. Jei pulso dažnio skirtumas prieš krūvį ir po jo yra 10 – 15 tvinksnių per min – širdies jaudrumas normalus. Jei skirtumas ≈ 30 tvinksnių, tai jaudrumas padidėjęs. Reikia stebėti ar pulso dažnis sunormalėja per 10 min. Pulsas dažniausiai skaičiuojamas 2 suglaustais pirštais apčiuopus ir spaudžiant miego arteriją. Palpuoti pulsą galima ir kt. kūno vietose: smilkininė arterija, veido arterija, miego arterija, žasto arterija, stipininė arterija, klubo arterija, pakinklio arterija, užpakalinė blauzdos arterija, dorsalinė pado arterija. Reikalingas bilateralinis (abipusis) pulso  palyginimas, ypač ligoniams turintiems širdies ir kraujagyslių ligų.
Arterinio pulso kreivė – sfigmograma
 
 
 
 
 
 

Judėjimo režimai (ramybės ir judėjimo sąntykis)

 
 
1. Ramybės – tausojantis. Šiame rėžime yra ligoniai su įv. susirgimais, pervargę, išsekę. Ramybė su judėjimu derinami taip, kad ligonis ilsėtųsi didesnę dienos dalį. Fiz. prat. atliekami ligonio lovoje, KT kab., salėje. Ligoniams leidžiama atlikti prat. distalinėmis galūnėmis (plaštaka, pėda, blauzda, dilbis), stiprinti statinį raum. įtempimą, kvėp. prat., pasyvūs prat. Skiriami gulimo rėžimo variantai: -griežtas lovos; -pusiau lovos. Krūvis minimalus.
2. Tausojantis – treniruojantis. Taikomas besigydantiems poliklinikose, sanatorijose. Prat. taikomi ne tik smulkioms, bet ir stambioms raum. grupėms, kartojami dinaminiai kvėp. prat. Krūvis optimalus.
3. Aktyvus – laisvas.
  • Stiprinantis. Jame pacientai yra pasveikę, bet turi liekamųjų reiškinių po susirgimo.
  • Treniruojantis. Skiriami pastoviai didėjantys fiz. krūviai, judrieji žaidimai, pėščiųjų turizmas. Krūvis maksimalus.
Toleranzija fiz. krūviui:
  • Krūvis neribotas
  • Vidutinis krūvis (ribotas) – negalima bėgioti, šokinėti atlikti daug jėgos reikalaujančių prat. Santykis su kvėp. prat. 1:3 ir 1:4.
  • Nedidelis krūvis – elementarūs gimnastikos prat., dažniausiai gulint ar sėdint. Jų santykis su kvėp. prat. 1:1, 1:2.
 
Pastaba! Gydomųjų procedūrų metu prat. turi būti atliekami vidutiniu greičiu, ritmiški, be didelių pastangų, negalima staigiai jų užbaigti.
 
 
 
 
 

Gydomasis kursas, jo dalys

 
Gydomasis kursas - gydomųjų procedūrų suma.
Gydomasis kursas skirstomas į 3 periodus:
  • Orientacinis arba paruošiamasis periodas
  • Pagr. arba treniruojantis periodas
  • Baigiamasis periodas
Orientacinis arba paruošiamasis periodas. Ligos pradžia, išreikšti ligos simptomai, yra sumažėjęs ligonio aktyvumas. Skiriamas tausojantis krūvis, lavinamas kompensacinis mechanizmas. Periodo trukmė priklauso nuo ligos pobūdžio, eigos, ligonio individualių savybių.
Pagr. arba treniruojantis periodas. Sveikimo arba sužaloto organo gyjimo, taikomas tausojantis – treniruojantis krūvis, didinamas specialių prat. skaičius.
Baigiamasis periodas. Pasveikimo. Reikia likviduoti liekamuosius reiškinius bei normalizuoti buitinius – profesinius įgūdžius. Taikomi prat. su įrankiais, prietaisais, bet griežtai individualizuoti.
 
 
 
 
 
 
 

Limituojantys ir rizikos veiksniai kineziterapijoje

 
Limituojantys (ribojantys) veiksniai – tai tokie veiksniai, dėl kurių yra ribojamas KT taikymas. Jie  gali būti absoliutūs (kai KT negalima), santykiniai (jie gali būti pašalinti gydymo procese). Hipertoninė liga lydima pagr. arterinio kraujo spaudimo daugiau nei 280/130 yra svarbus limituojantis veiksnys pasipriešinimo prat. didelėms raum. grupėms. Hipertoninė liga ir širdies – kraujag. sistemos pakenkimas gali būti absoliutus limituojantis veiksnys KT, esant hemiplegijai, hemiparezėms po insulto. Labai dažnai KT limituojantis veiksnys – skausmas.
Rizikos veiksniai KT – tai, kai kyla pažeidimų pavojus, dėl patologinės būklės. Kai kurie rizikos veiksniai būna gana ryškūs, kai išryškėja tik pagilintos apžiūros metu. Kai kurios patologinės būklės slepia kaulų fraktūros galimybes. Tai senatvinė arba priešsenatvinė osteoporozė. Kyla stuburo slankstelių kūnų kompresinio lūžio grėsmė. Po kaulų lūžių per didelis fiz. krūvis gali iššaukti pakartotiną lūžį (refraktūrą
 
 
 
 
 

Goniometrija

 
Goniometrija – judesių amplitudės sąnariuose matavimas. Atliekant šiuos matavimus svarbu naudoti vienodą metodiką, kurios pagrindas yra pradinė padėtis – tai anatominė padėtis, t.y. 0 laipsnių judesio sąnaryje. Judesių amplitudę galima tirti pasyviai – kai tiriamasis negali atlikti aktyvių jud. ir aktyviai – tiriamasis savarankiškai atlieka jud. Jud. ampl. sąnariuose matuoti yra naudojami goniometrai. Goniometrą sudaro 2 liniuotės ir kampainis sutvirtinti tarpusavyje. Nejudanti goniometro dalis dedama išilgai anatominės galūnės ašies, goniometro centras turi sutapti su judesio centru sąnaryje, judanti goniom. dalis dedama išilgai galūnės pagal anatominę ašį ir juda kartu su galūne.
 
 
 
 
 
 
 

Raumenų jėgos testavimas. Lovetto metodika

 
Raumenų jėgos vertinimas 5 balų sistema (R. Lovett testas)
 
Balai
Aprašymas
5 - norma
Pilna judesio amplitudė nugalint gravitacijos jėgas ir stiprų pasipriešinimą.
4 - gerai
Pilna judesio amplitudė nugalint jėgas ir nedidelį pasipriešinimą.
3 - patenkinamai
Pilna judesio amplitudė nugalint gravitacijos jėgas be pasipriešinimo.
2 - blogai
Pilna judesio amplitudė pašalinus gravitacijos jėgų veikimą.
1 -
Nėra judesio, tik raumens susitraukimas.
0 -
Nėra judesio, nėra raumens susitraukimo.
 
 
 
 
 
 

Kineziterapijos metodikos (suspensinė, tempimo, sąnarių mobilizacijos)

 
Metodas – tai tikslo siekimo, veikimo būdas, veiklos tvarka, sąmoningai naudojama kokiam nors tikslui pasiekti.
Metodika – būdų, taisyklių visuma kokiam nors darbui gerai atlikti.
KT metodikos: -analitinė terapija, -sąnarių mobilizacija, -kvėpavimo sistemos terapija, -korekcinė terapija, -suspensinė terapija, -traukimo terapija (puliterapija), -KT vandenyje, -PNF metodika, -Bobath metodika, -automobilizacija, -Voito metodika, -Mc Kenzie metodika.
Suspensinė terapija. Ji yra 2 rūšių:
  • Vertikali fiksacija – virvės prikabinimo taškas yra virš judinamo segmento svorio centro. Kūno dalis gali judėti kaip švytuoklė. Paprastai judesys yra mažos amplitudės, todėl ši suspensijos rūšis yra pirmiausiai naudojama palaikymui. Paciento padėtis ant šono.
  • Ašinė fiksacija – virvės palaikančios kūno dalį pritvirtinimo taškas yra virš sąnario ašies. Kūno dalis judės plokščia plokštuma, lygegriačia grindims. Ši fiksacijos rūšis naud. atliekant max amplitudės judesius. Paciento padėtis ant pilvo ar nugaros.
Tempimo (ekscenzinė) terapija medicinoje suprantama, kaip gydymo metodas, kurio metu mechaniniu būdu pagal išilginę kūno ašį yra ilginamos kūno dalys, kapsulės – jungiamasis aparatas, nes dėl tam tikrų priežasčių jos prarado anatomines proporcijas, suartėjo arba pasislinko iš vietos.
Tempimo terapijos uždavinys – sumažinti arba pašalinti nervinių šaknelių, kraujo indų spaudimo reiškinius, skausmą, sutrikusią kraujo apytaką, audinių mitybą. Dažniausiai tempiamas stuburas.
Mechaniniai prietaisai arba aparatai – stalai – gali būti 2 rūšių:
  • Tempiantys kūną vertikalioje padėtyje (vertikalus tempimas);
  • Tempiantys kūną horizontalioje padėtyje (horizontalus tempimas).
Vertikalus tempimas turi pranašumą, kadangi kūno svoris veikia kaip tempimo jėga. Ligonis tempimo metu gali stovėti arba sėdėti ant paprastos ar spec. kėdės. Vertikalų tempimą stovimoje padėtyje galima atlikti tik vandenyje. Šiltas vanduo (37 – 38 laipsnių) veikia nuskausminančiai ir mažina spastiškumą. Jei yra stuburo kaklinės dalies pažeidimas – fiksuojama galva, jei kt. stuburo dalių pažeidimas – liemuo. Ant juosmens galima pritvirtinti svarmenis (30 – 50 kg). Vertikalus tempimas sėdimoje padėtyje atliekamas tik esant kaklinės stuburo dalies pažeidimams. Ligonis sodinamas ant kėdės ir galva fiksuojama Glisono kilpos pagalba ir turi būti palenkta pirmyn 20 – 30 laipsnių kampu arba tempimo jėgos kryptis turi atlikti šį kampą.
Horizontalus tempimas. Jo metu labai sunku dozuoti tempimo jėgą. Ligonis yra horizontalioje padėtyje ir trinties jėga labai didelė. Esant krūtininės ir juosmeninės stuburo dalies pažeidimams tempimas atliekamas naudojant spec. dubenį tvirtinančius diržus.
Tempimo terapijos metu dozavimą nulemia:
-tempimo jėgos dydis (priklauso nuo tempimo jėgos dydžio ir laiko). Kaklinės stuburo dalies tempimui rekomenduojamas tempimo jėgos dydis yra 1 – 15  kg, juosmeninės dalies nuo 20 iki 50 ir iki 90 kg. Pagal metodinius nurodymus, tempimo jėga turi būti pastoviai didinama tiek atskiros procedūros metu, tiek viso gydymo metu. Kuo intensyviau išreikštas pakenkimas, tuo tempimo jėga turi būti mažesnė. Tempimo jėga priklauso nuo plokštumos pasvirimo kampo ir ligonio svorio.
-procedūros trukmė. Įv. autorių rekomenduojama procedūros laiko trukmė svyruoja nuo 1 – 2 iki 1 – 2 val. Kaklinės stuburo dalies tempimas paprastai atliekamas 1 – 2 – 10 min, juosmeninės 5 – 10 – 20. Tempimo laikas vis ilginamas. Jei tempimo jėga maža, tempimo laikas ilgesnis ir atv. Gydymo kursas ≈ 10 procedūrų.
Tempimas gali būti:
-atliekamas pastovus tempimas dienos metu; -trumpalaikis nuo kelių min iki 1 – 2 val.; -atliekamas pakaitomis, tempimai su vienodomis pauzėmis tarp jų (tempimo jėga pastovi); -laipsniškai progresuojantis tempimas, kai atliekami keli iš eilės tempimai, bet tempimo jėga pastoviai didinama.
Tempimas taikomas tik, kai žinoma tiksli diagnozė. Tempimo procedūros metu turi būti taikomos raum. atpalaidavimo ir nuskausmininančios priem. (medikamentai, šiluma). Tempiama vieta turi būti tarp fiksuotų proksimalinių ir distalinių kūno dalių. Tempimą reikia atlikti lėtai, atsargiai, laipsniškai didėjančia jėga, stebint ligonio būklę. Baigiant procedūrą tempimo jėgą lėtai ir laipsniškai neskubant nuimti fiksuojančius diržus. Po tempimo ligonis turi būti ramybėje 20 – 30 min, geriausia ant to paties stalo. Esant pastoviems nusiskundimams nutraukti procedūrą.
Indikacijos tempimo terapijai: pradinės spondiloartrito, spondiloartrozės formos, tarpslankstelinių diskų pasislinkimas, išvaržos, skoliozės, kifozės, hiperlordozės, Bechterevo liga, neuralgijos, neuritai susiję su spondiloartrozėmis.
Kontraindikacijos: infekcinės kilmės ar dėl persišaldymo kilę neuritai, tuberkuliozinis spondilitas, metastazės kauluose, lūžiai, išreikšta osteoporozė, tarpslankstelinių diskų išvaržos, kuriems reikalingas operacinis gydymas, hipertonija, širdies dekompensacija, nėštumas, sunkios neurozių būklės.
Raumenų tempimo pratimai: -atpalaiduoja nervinę įtampą; -parengia kūną veiklai; -gerina fiz. ir psich. darbingumą; -gerina lankstumą jud. koordinaciją; -didina jud. ampl.; -apsaugo nuo traumų; -padeda geriau pajusti, pažinti savo kūną; -aktyvina kraujotaką, didina baltymų sintezę; -gerina bendrą organizmo būklę.
Sąnarių mobilizacija – KT atliekami pasyvūs judesiai, įvertinant papildomus judesius ir gydant sąnario disfunkciją dėl skausmo ar judesio ribojimo.
Specifinis – gydant vieną sąnarį.
Nespecifinis – gydant daugiau nei vieną sąnarį.
Tiesioginis – išorinė jėga ant sąnario.
Netiosioginis – raum. aktyvinimo technikos.
Sąnario disfunkcija – nėra normalių sąn. judesių .
Atvira sąn. padėtis, kai sąn. paviršiai labiausiai nutolę vienas nuo kt., jie labai nekongruentiški (neatitinka). Šioje padėtyje atliekama judesių mobilizacija.
Uždara sąn. padėtis, kai sąn. pav. arčiausiai vienas kt., jie kongruentiškiausi. Tokioje pad. sąn. stabiliausias. Mobilizacija negalima.
Mobilizacijos metodai:
  • Osciliacinis (svyravimas);
  • Nepertraukiamas.
Mobilizacijos principai:
-pacientas turi būti max atsipalaidavęs;
-pac. turi būti saugus;
-pradėti nuo poilsio padėties (atviros sąn. padėties) arba artimiausios šiai padėčiai padėties;
-stabilizuoti vieną sąn. dalį (su ranka, diržu). Tai būtina.
-dirbant KT rankos turi būti kaip galima arčiau viena kitos;
-niekada nedaryti mobilizacijos uždaroje sąn. padėtyje;
-neturi skaudėti atliekant sąn. mobilizaciją.
Kontraindikacijos sąn. mobilizacijai:
  1. aktyvios infekcijos ar ligos (tuberkuliozė, osteoporozė, ankilozuojantis spondilitas, osteomialitas, osteoartritas, peršalimas su karščiavimu).
  2. nestabilumas, įskaitant raiščio plyšimą.
  3. lūžimai.
  4. nėštumas, ypač paskutinius 2 mėn.
  5. paaugliai ir jaunesni (formuojasi raiščių ir raum. aparatas).
  6. psichologinis skausmas.
  7. traumos.
  8. didelis skausmas ir deformacijos.
  9. didelis raum. jėgos praradimas.
  10. pac. negali atsipalaiduoti.
 
Kai skausmas nemažėja gydant, palaipsniui blogėja pac. būklė, svorio kritimas iki 6 kg/sav. be dietų. Nuolatinis skausmas, kuris nesumažėja pakeitus padėtį, vėžinių susirgimų istorija šeimoje. Jei abejojate nedarote.
 
 
 
 
 

Pečių kompleksas, judesių mechanizmas

 
Peties kompleksas – tai grupė anatominių struktūrų, jungiančių ranką su liemeniu: mentė raktikaulis, ir žastikaulis, kuriuos tarpusavyje  ir su liemeniu kaulais jungia peties sąnarys, krūtinkaulinis raktikaulio sąnarys ir petinis raktikaulio sąnarys. Osteologija: raktikaulis – krūtininis galas, perinis galas, raktikaulio kūnas, viršutinis ir apatinis paviršiai; krūtinkaulis – krūtinkaulio rankena, krūtinkaulio kūnas, kardinė atauga, įdubimai raktikauliams prisitvirtinti; mentė – viršutinis kampas, apatinis kampas, medialinis kraštas, šoninis kraštas, mentės dyglys, snapinė atauga, petinė atauga, sąnarinė duobė; žastikaulis – žastikaulio galva, anatominis kaklas, didysis žastikaulio gumburėlis, mažasis gumburėlis, tarpgumburėlinė vaga, chirurginis kaklas, kūnas, deltinė šiurkštuma. Krūtinkaulinis raktikaulio sąnarys yra vienintelis sąnarys, tiesiogiai jungiantis viršutinę galūnę su ašiniu skeletu. Sąnarį sudaro krūtinkaulis ir raktikaulis. Raktikaulio sąnarinis paviršius yra balniškas. Sąnariniai paviršiai yra nekongruentiški, juos suderina sąnarinis diskas. Krūtinkaulinis raktikaulio sąnarys labai svarbus dėl balninės formos, disko, kapsulės ir raiščių. Diskas ir raiščiai labai efektyviai apsaugo sąnarį nuo dislokacijos, raktikaulis greičiau lūžta nei išnyra. Judesiai šiame sąnaryje galimi visose trijose plokštumose. Petinis raktikaulio sąnarys jungia mentę su raktikauliu, mentės petinę ataugą ir raktikaulio petinį galą. Abu sąnariniai paviršiai yra beveik plokšti, petinis šiek tiek iškilas, raktikaulis įdubas. Jie abu ovalūs ir maždaug pupelės dydžio. Sąnarinė kapsulė gana laisva. Sąnaryje būna sąnarinis diskas, kuris retai sudaro ištisinę pertvarą. Dažniausiai diskas yra pleišto arba žiedo pavidalo ir ne visai pertveria sąnarį. Petinį raktikaulio sąnarį dengia kapsulė ir raiščiai. Iš viršaus sąnarį sustiprina petinis raktikaulio raištis, iš apačios – snapinis raktikaulio raištis. Šie raiščiai taip pat sustiprina sąnarį, prilaikydami petinę ataugą ir raktikaulį ir apsaugodami raktikaulį nuo per didelio pasislinkimo atgal. Nors snapinis raktikaulio raištis yra atokiau nuo petinio raktikaulio sąnario, bet jis suteikia sąnariui stabilumo. Šis raištis „prikabina“ mentę prie raktikaulio. Jis eina nuo raktikaulio petinio galo apatinio paviršiaus iki mentės snapinės ataugos viršutinio paviršiaus. Raištis susideda iš 2 pluoštų: priekinio medialinio – trapecinio raiščio ir užpakalinio lateralinio – kūginio raiščio. Kartu šie raiščiai apsaugo mentę nuo atbulinio judesio ir riboja mentės rotaciją. Funkcijos požiūriu KR ir PR sąnariai skiriasi: KR sąnarys leidžia raktikauliui judėti pakankamai didele amplitude, kas sudaro sąlygas judėti mentei. PR sąnarys leidžia mentei atlikti subtilius nedidelės amplitudės judesius, tačiau šie judesiai funkcijos požiūriu yra labai svarbūs, sudaromos optimalios sąlygos maksimaliems mentės judesiams krūtinkaulio mentės jungtyje. Šis sąnarys taip pat turi 3 laisvės laipsnius. Judesiai: mentės rotacija aukštyn ir žemyn, mentės kėlimas ir nuleidimas, pritraukimas ir atitraukimas, mentės viršutinės dalies pasvirimas. Šie judesiai geriausiai matomi žiūrint į mentę, jie aiškinami kartu kaip mentės ir kaip pečių lanko judesiai. Kėlimas, nuleidimas, ir atitraukimas, pritraukimas yra linijiniai judesiai. Visi mentės taškai juda aukštyn ir žemyn išilgai krūtinės ląstos arba tolsta ir artėja prie stuburo tiesiomis linijomis. Vykstant mentės rotacijai atsiranda kampinis judėjimas. Vykstant viršutinės dalies rotacijai apatinis mentės kampas sukasi į viršų ir tolsta nuo stuburo, o grįžtant į pradinę padėtį vyksta apatinės dalies rotacija. Kadangi mentė yra trikampio formos kaulas, viena jos kraštinė juda į vieną pusę, tuo tarpu kita kraštinė – į priešingą pusę. Pvz., kai apatinis mentės kampas rotuojamas į viršų ir atgal, viršutinis kampas juda žemyn, sąnarinė duobė – aukštyn ir medialiai. Rotacija aukštyn ir žemyn judesys frontalioje plokštumoje, mentės sąnarinė duobė pakrypsta pirmyn. Judesys vyksta PER sąnaryje, bet kartu kyla raktikaulio lateralinio galas. Rotacija aukštyn vyksta kartu su žastikaulio judesiu įstrižai, atitraukiant ar keliant. Dėl šio mentės judesio sąnarinė duobė atsiranda geresnėje padėtyje, lengviau atlikti judesius ranka. Rotacija žemyn yra grįžtamasis veiksmas, mentė nusileidžia truputį žemiau įprastinės padėties ir sąnarinė duobė pakrypsta žemyn. Kėlimas ir nuleidimas – mentė slysta aukštyn, medialinis kraštas beveik lygiagretus stuburui. Mentės kėlimas tiesiogiai susijęs su lateralinio raktikaulio galo judesiu aukštyn: kuo toliau raktikaulis nuo horizontalios padėties, tuo labiau priartėja mentė; tolimesnius mentės judesius galima vadinti pasyviu pritraukimu, nes judesys vyksta dėka raktikaulio, o ne dėl raumenų darbo. Nuleidimas – grįžimas į pradinę padėtį, žemiau pradinės mentės padėties judesys žemyn nevyksta. Atitraukimas – judesys į šoną nuo stuburo, medialinis mentės kraštas išlieka lygiagretus stuburui. Iš tikrųjų tikras judesys į šoną, atitraukimas yra neįmanomas dėl 2 priežasčių: visų pirma krūtinės ląsta yra išgaubta, raktikaulis juda pirmyn apie vertikalią ašį. Kai mentė atitraukiama, ji pasisuka apie vertikalią ašį, lateralinio mentės kraštas juda pirmyn ir sąnarinė duobė pasisuka nežymiai pirmyn. Pritraukimas vyksta, kai mentė juda artyn stuburo. Mentės viršutinės dalies pasvirimas: mentė sukasi apie medialinę - lateralinę ašį taip, kad apatinis mentės kampas tarsi atšoka nuo nugarinio paviršiaus. Šis veiksmas lydimas raktikaulio pasisukimo apie savo mechaninę ašį. Šie judesiai vyksta kartu su žasto tiesimu iki 180 laipsnių. Pvz., rutulio metimas žaidžiant kėgliais. Snapinis peties raištis jungia snapinę ataugą su petimi, bet jo vaidmuo sutvirtinant petinį raktikaulio sąnarį gerokai mažesnis. Jis eina nuo mentės snapinės ataugos iki mentės petinės ataugos, susidaro skliautas, kuris iš viršaus gaubia peties sąnarį ir kartu apriboja žasto atitraukimą iki 90 laipsnių. Peties sąnarys yra rutulinis sąnarys, judantis visose 3 plokštumose ir apie visas 3 ašis. Peties sąnarį sudaro žastikaulio galva ir mentės sąnarinė duobė. Peties sąnarys yra pats judriausias kūno sąnarys ir tuo pačiu pats nestabiliausias. Žastikaulio galva didelė ir išgaubta, mentės sąnarinė duobė palyginti maža ir nežymiai įgaubta. Sąnarys apgaubtas raiščiais. Sąnarys sustiprintas rotatorių manžetes raumenimis. Labai dažnai galimos dislokacijos. Labai svarbu suprasti peties komplekso kompleksiškumą, jei sutrinka vienos jungties darbas, tai atsiliepia kitiems paties komplekso judesiams. Rotatorių manžetė - Distalinės padyglinio,  antdyglinio ir mažojo apvaliojo raumenų tvirtinimosi sausgyslės yra susijungę ir sustiprina peties sąnario kapsulę. Pamentinio raumens sausgyslė apsaugo sąnarį iš priekio. Šie keturi raumenys, kurie tvirtinasi prie didžiojo ir mažojo žastikaulio gumburų vadinami rotatorių manžete.Rotatorių manžetės raumenys atlieka sudėtingą vaidmenį peties sąnario judesiuose. Antdyglinis yra svarbus, atliekant žasto atitraukimą; padyglinis, patentinis, mažasis apvalusis spaudžia žastikaulio galvą į sąnarinę duobę; padyglinis, mažasis apvalusis atlieka išorinę žasto rotaciją atliekant žasto lenkimą ir atitraukimą. Kai šie raumenys negali atlikti šių preciziškų funkcijų dėl nuovargio ar silpnumo, vyksta pasikartojantys minkštųjų audinių sužnybimai viršžastikaulinėje funkcinėje jungtyje. Žastikaulio galva atsimuša į petinę ataugą ir į snapinį petikaulio raištį. Kita svarbi rotatorių manžetės funkcija yra saugoti peties sąnarį nuo subluksacijos, kai stovėdami laikome svorį nuleistoje rankoje. Jei yra kurio nors rotatorių manžetės raumens paralyžius ar sužeidimas, žmogus negali pakelti (atitraukti) rankos. Žastikaulio galva rieda, tačiau neslysta žemyn sąnarinėje duobėje. 
MENTĖS KRŪTINĖS LĄSTOS JUNGTIS. Šią jungtį galima vadinti sąnariu, nes įgaubtas mentės paviršius slysta išgaubtais šonkaulių paviršiais ir yra atskirti raumenų, fascijų ir burzos. 
 
VIRŠŽASTIKAULINĖ JUNGTIS Tai taip pat nėra tikras sąnarys, kurį sudaro du tarpusavyje besijungiantys kaulai, tačiau ši jungtis yra svarbi tiek funkciniu aspektu, taip pat yra dažnai pažeidžiama. Jungtį sudaro snapinis peties raištis, sujungiantis snapinę ataugą su petimi. Susidaro osteofibrozinis skliautas, kuris iš viršaus gaubia peties sąnarį. Pas sveiką suaugusį žmogų tarpas tarp žastikaulio galvos ir raiščio apatinio paviršiaus yra apie l cm. Šioje erdvėje yra m supraspinatus ir sausgyslė, ilgoji bicepso galva, dalis sąnarinės kapsulės ir papetinis maišelis (bursa subacromialis). 
 
TARPGUMBURĖLINĖ VAGA (čia yra dvigalvio žasto raumens ilgosios galvos sausgyslė) yra svarbi funkciniu aspektu, nes bicepso sausgyslės ryšys su peties sąnario funkcija yra labai svarbus, ši dalis taip pat dažnai yra pažeidžiama ir yra skausmo priežastimi.
 
 
 
 
 

KOMPLEKSINIAI PEČIŲ LANKO IR PETIES SĄNARIO JUDESIAI

 
PETIES SĄNARYS
PEČIŲ LANKAS
Lenkimas
Viršutinės dalies rotacija; atitraukimas (protrakcija)
Tiesimas
Apatinės dalies rotacija; pritraukimas (retrakcija)
Tiesimas daugiau 180°
Mentės pakrypimas
Atitraukimas
Viršutinės dalies rotacija
Pritraukimas
Apatinės dalies rotacija
Rotacija į vidų
Atitraukimas (protrakcija)
Rotacija į išorę
Pritraukimas (retrakcija)
Horizontalus atitraukimas
Atitraukimas (protrakcija)
Horizontalus pritraukimas
Pritraukimas(retrakcija)
 
MENTĖS IR ŽASTIKAULIO RITMAS. Mentės ir žastikaulio ritmo sąvoka leidžia giliau paaiškinti pečių lanko ir peties sąnario judesių priklausomybę. Pirmieji 30° peties laipsnių atitraukiant ir 60° laipsnių lenkiant žastą, mentė yra stabili, judesys vyksta tik peties sąnaryje. Po to, kas kiekvienus 2 laipsnius žasto lenkimo ar atitraukimo, mentė turi judėti 1 laipsnį. Šis santykis 2:1 ir yra laikomas, mentės ir žastikaulio ritmu.